Susipažinome mes prieš trylika metų. Buvo tik ką prasidėjęs šiltas ir saulėtas ruduo. Susitikau su drauge ir padėjau ruoštis jos projektui. Po to ji turėjo važiuoti pas vaikiną, kuris nuomuojosi butą su draugu. Taigi draugė viena nedrįso, nuvažiavom kartu. O ten buvo ir jis, linksmas, kuklus šviesiaplaukis vaikinukas. Taip susipažinom, linksmai visi kartu pavakarojom. Po kelių mėnesių atsitiktinai buvom susitikę klube, smagiai praleidom vakarą. Na, susitikus trečią kartą (po metų), prasidėjo naujas etapas - draugystė. Smagūs pasimatymai, kino teatrų lankymas, savaitgalio išvykos, baidarių žygiai, romantiškos vakarienės ir pasivaikščiojimai :)
Padraugavę metus nusprendėme gyventi kartu. Ir apsigyvenom, o tada jau pranešėm visiems. Mano tėvų reakcija buvo normali. O vyro tėvai sureagavo gan audringai... Audros nuslūgo. Mes ir toliau gražiai draugavom ir po beveik keturių draugystės metų susituokėme. Praėjusią vasarą atšventėme 8 -ąsias santuokos metines. Šeimoje auga du smalsūs ir judrūs berniukai :)
Meilės istorija tęsiasi, sukurtoje šeimoje mes jaučiamės laisvai ir labai gerai. Su dideliu džiaugsmu ir nerimu laukėme gimstant pirmagimio. Jutau visakeriopą palaikymą abiejų vaikų laukimo ir gimdymo metu. Džiaugiuosi kad pas mus audrų nekyla, o pilki debesėliai greit praplaukia. Na žinoma, šeimos ugnelę reikia kurstyti ir kurstyti...
Aš labai pasiilgstu to buvimo tik dviese. Tų tokių spontaniškų išvykimų. Ypač pavasariais, taip apima nostalgija, bet ir tai praeina. Retai, bet pavyksta ištrūkti tik dviems į kiną, ar baidarių žygį. O grįžus vėl be galo džiaugiuosi kad namai pilni vaikų klegesio, juoko, besimėtančių žaislų...
