Išleidau savo devynmetį į stovyklą. Tikrą stovyklą, su nakvyne ir daug futbolo. Prie jūros. Be tėvų ir net be galimybės bet kada prilėkti. Kaip aš jaudinausi, nemoku net apsakyti. Atrodo, mano akyse vaikas staiga pasidarė nemokantis net batų raištelių užsirišti. Ar gebėsi kojines išsiplauti? o nepamirši rankšluosčio pasidžiauti? - vis klausinėjau savo berniuką.
Man klausinėjimo visai neišgąsdintas jis labai laukė stovyklos. Nekantravo pats ir vis ramino mane, kad viskas jam bus gerai. Kai pagaliau išvyko, nekantriai laukiau pirmojo skambučio. O paskambinęs tepasakė, kad jam viskas gerai. Stovykloje gerai, valgyt duoda, kambariokai nervina. Na taip trumpai, kad, aišku, man tik neramiau pasidarė. Bet, laimei, po to telefonų jiems nedavė iki pat stovyklos pabaigos. Galėjau stebėti tik trenerių keliamus video ir nuotraukas, kuriose mačiau, kad sveikas, gyvas, veiklose dalyvauja.
Penktadienį jau pagalvojau, kad labai greitai laikas lekia ir ar ne per greitai jis čia namo grįžta :D Bet laukiau sugrįžtant su įspūdžiais ir neplautų skalbinių kalnu. Tai vat pastarųjų beveik nebuvo. Mano visi rūpesčiai buvo veltui, pasirodo penkias dienas galima išgyventi su ta pačia maikute, šortais ir kojinių pora :D
Kiek dar daug pirmųjų kartų laukia tapus tėvais. Kiekvienas toks jaudinantis ir nepaprastas. Ir kiekviename jų pamatome ne tik vaiko kitas puses, bet ir savo pačios.
Didžiuojuosi mumis abiem, kad kažkaip įveikėm šį iššūkį :D Gaila, kad jokių fotografijų neliko.
kodelcia
floryte
Gintarep