Negaliu patikėti, kad mano vyresnėlis jau pirmokas! Septyneri metai...
O atrodo, kad dar visai neseniai ant rankų supau mažuliuką savo berniuką. Ir tiek daug visko kartu išgyvenom, išmokom. Ir verkėme, ir juokiamės.
Jis mane moko kantrybės, jis moko mane būti ne tik mama, o žmogumi apksritai. Jis moko mane pastebėti paprastus, gražius dalykus, kurių, mes suaugę, dažnai visai nepastebim. Kartais jis pasakoja apie kokį gražų akmenėlį, arba sako: "mama, prisimeni, kai buvome prie jūros, radome vikšrelį, kaip manai, koks iš jo išėjo drugelis?" Jis dar einant į darželį ryte rodydavo man į vis dar danguje kabantį mėnulį ir sakydavo "kaip gražu!".
Noriu jam palinkėti kuo ilgiau matyti grožį paprastuose dalykuose, gamtoje, aplink. Nors žinau, kad vien svajoti ir žiūrėti į drugelius neužtenka, reikia mokytis, įgyti daugybę žinių, įgūdžių, surasti savo vietą po saule. Tad linkiu jam susikaupti, nepasiduoti, kai nesiseka, ir mokėti savo svajones paversti tikslais, o tikslus tikrove!
floryte
ODISEJAaa