Nauji metai-nauji iššūkiai

Aš laukiau, nuoširdžiai laukiau pradinukų nuotolinio mokymosi.

Jau paskelbus rudenį karantiną svarstėme kiek leisime jiems lankyti, o kiek bandysime mokytis iš namų, kai buvo suteikta galimybė rinktis.

Sužinojus, kas mokslai nuotoliniai ir pradinukams - lengviau atsikvėpiau. Vaikai nebus morališkai "nuskriausti" kodėl mūsų neleidžiat, o kiti eina. Ir nebus laiko nuobodžiauti ar nieko neveikti, o tiksliau ieškoti, ką veikti kaip buvo ilgų atostogų metu.

Man buvo proga sutvarkyti ir paruošti Gabrielės kambarį nuotoliniam ugdymui. Stalas buvo stipriai per mažas norint ir naudotis kompiuteriu, ir atlikti rašto darbus. Teko jį pakeisti didesniu, nors planuose tai buvo, tik, kiek vėliau. Na, ir atlaisvinti vietos lentynose, išimant išaugtus žaislus ir sudedant daugiau priemonių, knygučių ir kitų reikmenų, praversiančių ruošiantis pamokoms.

Atrodo tik kiek daugiau nei prieš metus kraustėmes, ir viskas buvo peržiūrėta, bet ji sugebėjo "užgyventi" nemaža dalį "reikalingo" turto. Galvojau aš sentimentali kaupikė, bet ji perspjovė ir mane.

Tvarkymasis užtruko kiek ilgiau nei planavau. Pasinėriau į prisiminimus ir daiktų perrinkimą: saugoti, išmesti, perleisti jaunesniam broliui.

Saugomų daiktų arsenalas tik auga. Kam saugau dar nežinau. Anūkams? Galbūt. Ech, kaip man gaila, kad mano vaikams neišsisaugojo mano turėtos knygos, žaislai ar kiti dabar buvę įdomūs radiniai iš mano vaikystės laikų.

Pirma diena. Pamiršau ką reiškia taip anksti keltis. Bet prisiminiau kaip turiningai galima susiplanuoti dieną ir viską spėti.

Jai. Pirmas tikras nuotolinis ugdymas jau būnant moksleivė. Nesklandumų prisijungti 0, savarankiškumo maksimumas. 

Ar sunku būti dviejų pradinuku ir darželinuko mama? Sunku tiek, kiek leidžiame patys sau tą sunkumą sudaryti.