Sveikos, Mamos,
Rašau laišką šį kartą.. Labai seniai čia besisvečiavau.. Gal tiesiog nebuvo apie ką rašyti, trūko įkvėpimo. Noriu papasakoti, kaip mums sekėsi toliau mokintis pirmoje klasėje ir kaip paveikė mus nuotolinis mokymasis.
Mokykloje visgi buvo sunku priprasti prie krūvio. Pijus labai smalsus, tai visus pradžioje nužiūri, kas ką daro... taip nelieka laiko užpildyti pratybas. Tai tekdavo padirbėti namuose daugiau. Namų darbai buvo it kažkoks baubas. Taip pat nepadėjo ir tai, kad mažoji buvo namuose. Pijui buvo labai sunku suprasti, kodėl jam vis reikia mokintis, o sesei ne. Tai labai stipriai pasijautė prasidėjus nuotoliniam mokymui..
Kadangi buvo galimybė, tai mažoji (darželinukė) nuo rudens atostogų jau buvo namuose ir į darželį grįžo tik prieš dvi dienas.. Tai Pijui buvo labai skaudu, kad ji būna namuose ir tik „linksmybės“, o jam tenka mokintis.. Pradžia nebuvo lengva. Bet po dviejų savaičių viskas aprimo. Visi priprato prie pasikeitusios situacijos. Ir įvyko kažkas nuostabaus. Pijui pradėjo viskas lengviau sektis. Pradėjo viską greičiau atlikti. Tiesiog įvyko kažkoks lūžis. Gal kitiems vaikams geriau mokykloje, bet konkrečiai mūsų atveju nuotolis jam padėjo. Tuo labai džiaugiuosi. Pijus sako, kad gali taip mokintis iki pat 12 -os klasės (juokiuosi). Tik kirba tokia mintis... tikiuosi nereikės visko pradėti iš naujo grįžus į mokyklą.. Tikiuosi, kad viskas eisis ir toliau tik į priekį..
Žinote, per šiuos pusę metų vaikas, atrodo, taip užaugo. Ir labai džiaugiuosi, kad to nepraleidom. Kiekvienas žmogus į aplinkybes reaguoja skirtingai, o ką jau kalbėti apie vaikus. Jie tokie unikalūs, nenuspėjami ir skebuklingi.
Linkiu visiems įsiklausyti į mažųjų svajones ir norus. Jie tokie nesugadinti gyvenimo.. Leiskime jiems svajoti ir darykime tą patys.
floryte
Kristina B.