Dažnas klausimas kylantis tėvams, tai kada tas vaikų amžius, kada reiktų kalbėtis su vaikais apie žemėlapius? O gal namuose to daryti net neverta, vis tiek viską sužinos mokykloje ir pasui nuobodžiaus? O gal iš viso žemėlapis atgyvenęs dalykas šiais, navigacijų, laikais?
Kai aš pati buvau vaikas (dabar man 34m) gyvenau nedideliame miestelyje. 80 km atstumu gyveno visi giminaičiai. O didžioji dalis jų, dar arčiau – 10 km atstumu. Jokių giminaičių užsienyje. Jokių tolimesnių kelionių. Didžiausias įveiktas atstumas – iki Palangos. Bet ir tai tik keletą kartų ankstyvojoje vaikystėje.
Mūsų tėvai, yra išmaišę bent dalį Tarybų sąjungos. Studijos, paskyrimai, komandiruotės, tikrai vertė suktis po Lietuvą ar aplink, pačioje sąjungoje. Nors tiesą sakant, tai tik dalis egzistuojančio pasaulio.
O seneliai? Tikrai nemenka dalis, gyveno kaime. Žmonas, vyrus susirasdavo taip pat arba iš to pačio kaimo, arba iš gretimo. Maisto produktus nešdavo, parduoti į didmiesčius. Ir visur pėsti, su dviračiais arba arkliais.
Tad ir to pasaulio supratimo reikėjo tikrai nedaug ir tikrai ne kiekvienam.
Tuo tarpu ką mes turime dabar – yra absoliuti priešingybė seniesiems laikams. Tad ir mūsų vaikai susiduria su visai kitais iššūkiais negu mes.
Žemėlapis, visų pirma ir svarbiausia, lavina geografinę vaizduotę. Kuri šiomis dienomis yra tiesiog būtina. Nes mes keliaujam, keliauja mūsų draugai, artimieji. Mes siunčiamės prekes iš kitų šalių, skanaujam svetimų virtuvių patiekalus, net ir daugybė produktų , parduotuvių lentynose, yra pagaminti ne Lietuvoje. O ir ta Lietuva vaiko akimis yra didžiulė.
Aš pati, būdama žemėlapių kūrėja (kartografe) savo vaikams drąsiai kalbu apie žemėlapius nuo 3 m. Keliaujant paruošiu specialius kelionės žemėlapius, su pažymėtomis mūsų nakvynės vietomis, bei kuo daugiau informacijos apie tą šalį – kultūrą, ekonomiką, augaliją, gyvūniją. Viską, kas tik šauną į galvą ir ką įmanoma perteikti žemėlapio ženklais.
Vaikams (ne tik mano) labai patinka tie popieriniai žemėlapiai. Jie ne tik padeda orientuotis, kai keliaujame, kur esame, bet ir puikiai lavina visas vaizduotės formas. Kas šiais technologijų laikais, tampa didžiule problema.
Įkvėpta, pirmiausia savo vaikų, sukūriau ir plėtoju Žemėlapių edukacijas. Kam jos skirtos? Kad vaikai susidraugautų su žemėlapiais. Mokėtų skaityti žemėlapį, kad jie domėtųsi jais, tyrinėtų juos, sistemintų iš žemėlapių gaunamą informaciją, žinotų visur aplink girdimus terminus tokius kaip mastelis, koordinatės ir kt. – žinotų kas tai yra ir su kuom valgoma. Sąmoningai edukacijoms naudoju kiek įmanoma įvairesnius žemėlapius, skirtingų teritorijų, paskirčių, tai ko nepamatys ugdymo įstaigoje.
Taip pat su kolege esam sukūrę nuostabų Lietuvos teritorijos kūrybinį rinkinį – „Šeimos žemėlapis“. Su kuriuo šeimos pačios, lipdukų pagalba, susikuria jų šeimos ir bičiulių gyvenamos vietos unikalų žemėlapį. Pasižymi Lietuvos teritorijoje, tik tai šeimai svarbias vietas, plauktus upių ar ežerų maršrutus, stovyklautas vietas. O išvykusius iš Lietuvos giminaičius – susodina į specialius lėktuvėlius. Didžiulis džiaugsmas vaikams per spalvas, parinkinėti lipdukus kiekvienam žmogui, mokinukams surašyti žymimus asmenis į legendą, visiems kartu ieškoti tų vietų, kur kažkas iš jų gyvena ir reikia priklijuoti lipduką. Ir taip, pati šeima, susikonstruotą nuostabų vienetinį žemėlapį. Kad ir su rašybos klaidom, ar be užrašų, lipdukų lygiavimo.
Tiems, kas nori specialaus laiko su šeima ir žemėlapiais – kviečiu į Šeimos žemėlapio kūrybines dirbtuves Varėnos rajone, 50 km nuo Vilniaus. Dirbtuvių metu, pirmiausia pasikalbam apie žemėlapius, apžiūrim skirtingos paskirties žemėlapius. Tada kiekviena šeima gaminasi savo Šeimos žemėlapį. Ir jei dar po to turi jėgų ir noro, gali pasivaikščiot po apylinkes su kompasu, pasipraktikuot, kaip seniau žmonės keliavo.
Žemėlapiai, tai puikus būdas mokintis. Tik svarbu, kad mes, kaip tėvai, sudėtume tam tikrus akcentus. Tai yra nepatingėtume parodyti vaikams žemėlapyje kur Jūs ar Jūsų bičiuliai keliauja. Įvardinkime kokius miestus lankote, tos šalies atžvilgiu. Gal tai sostinė, gal automobilių pramonės centras, gal didžiausias miestas? Ir visa tai reikalinga tam, vaikams natūraliai lavintųsi vaizduotė, pagrindinė geografinė informacija ramiai sugultų į stalčiukus ir jų gyvenimo eigoje, susidėliotų taškai ant i.
Žemėlapių pakaitalas navigacija – mažai ką lavina. Priešingai, tiek mus tiek vaikus atbukina. Joje mes orientuojamės tik lokaliai, ten kur tuo metu važiuojame. Tačiau kaip atrodo, tas mūsų kelias miesto kuriame esame kontekste? O visos Lietuvos, o gal Europos , pasaulio?
Būkime tie Kolumbai ir su džiaugsmu tyrinėkime ir atraskime pasaulį naujai, savo akimis, tik taip kaip mes galim ir norim. Kurstykime tą vaikų įgimtą žingeidumą ir ieškokime tam savo unikalių būdų. Juk visos taisyklės turi išimtis.
