Augustės dienoraštis: aštuoneri!!!

    Augustei neseniai suėjo aštuoneri! Atrodo, tokia jau didelė, tiek daug žmogus išmoko, patobulėjo per tuos metus! Tačiau, mano nuostabai, kai kurie dalykai, vis dar lieka tokie pat! Pavyzdžiui, su burna pasiekti savo kojos pirštus. Būdama kūdikis tai nuolat darydavo. Įdomu, kada žmogus netenka šio gebėjimo?...Cha, žinokite, ką tik pabandžiau, pasirodo, šį veiksmą net ir aš dar galiu atlikti! Na, bet poreikio tai daryti, tai juk nebėra! O Augustė vis dar mėgsta pasitikrinti šį "kūdikišką" įprotį.  Kaip ir miegojimas automobilyje! Pavargus užtenka įsikabaroti į automobilį, ir Augustė iškart "išsijungia". 

   Judrumas jos vis dar - begalinis. Gal todėl jai labai sunku susikaupti ramiam knygos skaitymui. Pasiūlius pačiai paimti paskaityti knygą, esu ne kartą radus lovoje popietuko miegančią. O vakare, priminus, kad jau reikia praustis ir miegoti, tuoj pat įsijungia signalas - "valgyt! noriu valgyt!". 

   Dabar Augustei - socializacijos amžius, kai reikia draugų ir veiklos su jais. Todėl draugių atsiranda jau nebe viena, noriai dalyvauja stovyklose ir pan. Mažesnius už save Augustė itin globoja ir jais rūpinasi.

   Augustė - toks gamtos vaikas. Kambaryje, prie jos lovos, nuolat randu kokį medinį pagalį - lazdą, ant palangės, lentynėlėse - akmenų, kriauklių, kankorėžių ir t.t. Pamačiusi kokį vabalą, klausinėja, kuo jis vardu ir pan. Apskritai, ji - smalsi ir didelė klausinėtoja. Pastebėjau ir neigiamą šio amžius aspektą: mėgsta klausytis suaugusiųjų pokalbių, o nugirdus, ką nors, jos supratimu "naudingo", informacija perduodama tam, ko tuo momentu šalia nėra, bet norėtų tai išgirsti. Na, žodžiu, mergina - "šnipas". 

   Dėl mūsų visų patogumo, Augustė jau turi tikrą telefoną. Tačiau, telefono minusas - žaidimai, į kuriuos mergina labai jau įniko. Bet, gebėjimas orientuotis programėlėse - stebėtinas. Nieko nereikia rodyti, kaip ir kas. Viskas aišku savaime.

   Mūsų namų augintiniams(katinui ir šuniukui) - tikrai neliūdna, Augustė mielai su jais žaidžia ir jais rūpinasi. 

   Pastebėjau itin įdomų vaiko bendravimą su mažai pažįstamais žmonėmis: pradžioje gali itin gėdytis bendrauti, o praėjus porai valandų, jau pasakos savo paslaptis, įsikabins į ranką ir nebeleis išvažiuoti - tokia didelė draugystė!

Tad toks tas aštuonmetis žmogus!