Apie rimtus dalykus žaidžiant: ne tik vaikai nori, kad juos išklausytų

Apie rimtus dalykus žaidžiant: ne tik vaikai nori, kad juos išklausytų

14. Nov 14:48 Mamyčių klubas Mamyčių klubas

Vaikų ir tėvų santykiai – amžina tema. Nesusikalbėjimas, kartų skirtumai, nesugebėjimas klausyti ir išgirsti, – tuo psichologams skundžiasi ne tik vaikai, bet ir tėvai. Ir vaikams, ir tėvams norisi kurti gerą santykį vieniems su kitais, tačiau esama daugybės priežasčių, kodėl jie mažai bendrauja tarpusavyje, nesugeba pasitikėti vieni kitais ir drauge kurti šeimos bendrystės laiką. O jeigu pamėgintų kartu pažaisti?

Tokį tėvų ir vaikų komunikacijos žaidimą sugalvojo dvi draugės, projekto „Pokalbių gidas“ įkūrėjos Kotryna Bulavaitė ir Julija Petrošiūtė. Savo idėją jos pristatė „Vaikų linijai“. Žaidimas „Pažink mane“ buvo sukurtas kartu su „Vaikų linijos“ psichologais, o jo kūrėjai tikisi, kad žaidimo kortelėse užrašyti klausimai gali tapti atvirų pokalbių gidu ir tėvams, ir vaikams. 

Jei reikėtų pasirinkti kitą vardą, kokį rinktumeisi? Už kokį kito žmogaus poelgį būtų sunku atleisti? Jei turėtum galimybę paskambinti sau į praeitį arba ateitį bent 20 sekundžių, į kurį laiką skambintum ir ką pasakytum? Kaip manai, kas vyksta po mirties? Kai būsi vyresnis ar vyresnė, kokius dalykus darysi kitaip nei tavo tėvai? Kas tau padeda pasijusti mylimam? 

Tokius ir panašius klausimus – rimtus, smagius, juokingus, drąsius ir kviečiančius pažvelgti įdėmiau – žaidėjai ras „Pažink mane“ kortelėse. Vien šiais metais „Vaikų linija“ sulaukė daugiau nei 3 tūkstančių skambučių, kai vaikai ir paaugliai norėjo pasikalbėti apie santykius su tėvais. Linijos psichologai teigia, kad šiemet būtent ši tema tarp vaikų ir paauglių yra pati populiariausia, kelia jiems daugiausia nerimo. Po jos rikiuojasi santykių su draugais, savižudybės, fizinės sveikatos, baimės ir nerimo bei patyčių temos. 

Impulsą atsirasti kortelių žaidimui „Pažink save“ jo kūrėjoms davė mintis apie kasdienybės pokalbius, kuriems ir tėvams, ir vaikams paprastai nelieka laiko. Viena iš žaidimo kūrėjų – J. Petrošiūtė neabejoja, kad dėl to skauda ne tik vaikams, bet ir tėvams. Ypač kai vaikystės plepučiai įžengia į paauglystę ir nustoja dalytis savo išgyvenimais. „Būna, kad paauglystėje vaikai išvis nustoja kalbėtis su savo tėvais, kartais jie jaučia, kad nebeturi erdvės išsakyti savo nuomonę ir jų nuomonė niekam nerūpi. Bent man paauglystėje turėti tokią erdvę buvo labai svarbu. Visi tyrimai rodo, kad tai nekinta, ir saugios aplinkos ir jausmų raiškos poreikis – labai didelis“, – ji sako. 

„Nesvarbu, kiek tau metų, santykiai su tėvais dažnai yra tam tikras iššūkis, – J. Petrošiūtei pritaria ir žaidimą kartu kūrusi K. Bulavaitė. – Pradžioje svarstėme, kam kurti žaidimą – tėvams ir užaugusiems vaikams, ar tėvams, turintiems paauglių. Be jokios abejonės, vaikystėje sukurtas glaudus santykis su tėvais padeda stiprius pagrindus visiems būsimiems mūsų gyvenimo santykiams, o patirtas traumas juk nešamės į savo gyvenimą, vėliau jas mėginame atpažinti ir ištaisyti.“ 

Daugiau nei du dešimtmečius „Vaikų linijoje“ dirbanti, vaikus ir šeimas konsultuojanti psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė įsitikinusi, kad kiekvienas vaikas nori sveiko, tvirto, šilto santykio su tėvais. Net ir tada, kai paaugliai išsisukinėja nuo atsakymų, atsisako kalbėtis apie jiems svarbius dalykus, jie tikisi tėvų palaikymo ir supratimo.

„Rodos, laikai keičiasi, tačiau temos, kurios rūpi vaikams, išlieka tos pačios. Jie tarsi ir norėtų atkurti vaikystės santykį su tėvais, tačiau ne visada žino, kaip tai padaryti. Tėvai kartais paleidžia savo ūgtelėjusius vaikus tarsi galvodami, kad vaikystėje jiems davė viską, ką galėjo. Tėvams kartais sudėtinga pripažinti, kad vaikai auga, kad nori būti lygiaverčiai pokalbių partneriai, kad jiems nebetinka globėjiškas tonas ir nuostata, jog suaugusieji viską žino geriau. Atsiranda paradoksas: tėvams atrodo, kad vaikai turi viską, ko reikia, o vaikai jaučiasi blogai – nepriimti, nesuprasti. Ir jiems labai skauda dėl tokio santykio“, – savo patirtimi dalijasi psichologė. 

Kuriant žaidimą buvo pasitelkta „Vaikų linijos“ patirtis – kaip į klausimus sudėti aktualiausias temas, kaip sukurti saugią erdvę atviriems pokalbiams ir pagarbiai išklausyti vienam kitą. „Manome, kad yra svarbu, kai vaikai, paaugliai turi erdvę išsakyti savo nuomonę, kalbėti ir klausti. Jie žino, kad paskambinę į „Vaikų liniją“ jie nebus smerkiami, vertinami, mokomi ar išjuokiami. Tą patį turėtume prisiminti ir žaisdami komunikacinį žaidimą – žaidėjai jame turi būti lygiaverčiai, kiekvieno nuomonė ir pasisakymas priimamas. Kasdienybėje ir mes, suaugusieji, ir vaikai ne visada būname nusiteikę kalbėtis, žaidimas – būdas susėsti prie stalo ir sužinoti dalykus, kuriuos ne visada vieni apie kitus žinome“, – sako J. S. Jasiulionė. 

Apie tai, kad žaidime sukurta galimybė būti atviriems, išklausyti vienam kitą ir rasti atsakymus į klausimus, kalba ir žaidimo kūrėjos. Labai gali būti, kad ne į visus klausimus žaidimo dalyviai norės atsakyti, tačiau visada yra galimybė ištraukti naują kortelę ar sugalvoti naują žaidimo taisyklę, leidžiančią žaidimo procesą paversti žaismingu.

Neatsakyti į žaidimo klausimą galimybė taip pat egzistuoja, – svarbu pasakyti stop, o po kurio laiko galbūt dar kartą grįžti prie klausimo, kuris kėlė nerimo, sujaudino ar užvėrė duris į atvirą pokalbį. 

Žaidimą jo kūrėjos rekomenduoja žaisti su įvairaus amžiaus vaikais. O kad jis atitiktų skirtingo amžiaus paauglių skirtingų temų poreikį, klausimai suskirstyti į keletą kategorijų. Vaikams nuo 12 metų skirtos drąsių klausimų kortelės padeda išsiaiškinti ir nagrinėti lytiškumo, jausmų, santykių temas. Visi kiti klausimai pritaikyti ankstyvos paauglystės ir vyresniems vaikams, su kuriais galima nagrinėti prisiminimų, jausmų, ribų, namų ruošos, poreikių ir kitas temas. 

Suaugusiųjų atvirumas šiame žaidime – itin svarbus. „Jei tėvai atvirai dalysis savo istorijomis, tokio pat atvirumo galima tikėtis ir iš vaikų“, – neabejoja psichologė J. S. Jasiulionė, o viena iš žaidimo kūrėjų K. Bulavaitė priduria, kad „Pažink mane“ kortelių žaidimas gali būti žaidžiamas ilgus metus. „Bėgant laikui, keičiamės ir mes patys, ir mūsų mintys, taigi, ir atsakymai. Po kurio laiko įdomu grįžti prie to paties klausimo ir pamėginti į jį pažvelgti kitu kampu“, – teigia ji.