Pasak mokyklėlės „Strazdanėlės“ įkūrėjos Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės, Užgavenės yra ta šventė, kai kiekvienas gali atsipalaiduoti ir truputį būti ne toks kaip visada: "O norint atsipalaiduoti, reikia pasislėpt. Užsidedi kaukę ir gali garsiai dainuot, judėti taip kaip nori, nes tu tiesiog esi pasisplėpęs. Gi ne blogus darbus daryti, o tiesiog paišdykauti ir pašėlti".
"Žiema, žiema - bėk iš kiemo!" Kadangi žiema taip paprastai negirdi, reikia garsiai parėkti, patriukšmauti, persirengti, nuvykti į svečius, susitikti su draugais, su kaimynais, kad ta žiema išgirstų ir greičiau išeitų, ir užleistų vietą pavasariui.
Mūsų senoliai tikėdavo, kad triukšmas geriausiai pažadina žiemą ir išvaro piktas dvasias. O gal ir ožiukus? Budavo ne valia per Užgavėnes sėdėti namie.
Senovėje lietuviai per Užgavėnes ruošdavo įvairius vaidinimus, krėsdavo išdaigas, vaikai dūkdavo, svaidydavosi sniego gniužtėmis, bet niekas dėl to nepykdavo.
"Gal jau nebemadingi ir nebesvarbūs tie burtai su geresniu derlium, su geresnėm bitėm, su medum, bet tie burtai mums vis tiek labai labai aktualūs. Tačiau kai ką galime prisitaikyti ir šiais laikais, pvz. išsimaudyti sniege visada galim, sniego gniūžčių karą irgi suorganizuot galim kaip ir važinėtis rogutėmis", - apie Užgavėnių tradicijų suaktualinimą pasakojo Sonata.
Senoliai tikėdavo - jei Užgavėnių dieną ant stogo yra sniego, snieguotos bus ir Velykos, Tad skubėkime į kiemą tikrinti stogų....Ūūūū
