Papasakosiu istoriją...Vakar graži ir saulėta diena, todėl savo pirmokėlės pasiimti išsiruošėme su Augustu šiek tiek anksčiau nei įprastai.
Kadangi mokykla kitam miesto gale, keliaujame vežimėliu, bet, žinoma, trumpiname atstumą eidami kiemais. Taip priėjome kitą mokyklą. Iš paskos eina būrys vaikų. Kai kurie išsiskirsto, už mūsų lieka eiti dvi mergaitės. Bijau suklysti, bet kokios penktokėlės. Ir jų pokalbio tiesiog negaliu praleisti pro ausis.
"Bl... šiandien nekalbu su motina, nes esam susipykę ir ji mane užkniso..." "Bl.. šiandien tūsas, reik prisirašyt gerų gabalų" ir dar visokių "eina na.." su klasiokų ir draugų vardais.
Ėjau ir taip knietėjo atsisukti, ir pasiūlyt išsiplauti burną nuo tokio žodynėlio, bet pati savęs išsigandau, kad ant manęs pasipils dar didesnis kiekis ir riebesnių žodelių.
Ir pasidžiaugiau, mano dukros dar negirdėjau keikiantis. O jei ir nusikeiktų, būtų stipriai paauklėta. Nėra nieko bjauresnio, kaip girdėt tokius žodžius iš vaiko lūpų. Svarbiausia laiku tai pastebėti.
Tik po to pagalvojau, ką jų tėvai mąsto, apie tokį vaikų elgesį? Kodėl jie jų neauklėja? O tai gal iš tėvų ir išmoko tokių keiksmažodžių? Gal tokią įtaką padarė klasės draugai?
Ir galų gale, kaip gali vaikas nesikalbėt su savo mama? Mamytės, kaip jūs auklėtumėte savo vaikus tokiu atveju?
Ačiū
Mama Rima
pamliv
laurora