Ko tik mažulėliai nebijo – ir raganų, ir vorų, būti vieni kambaryje, tamsos. Apie pastarąją vaikų baimę, ar reikia su ja kovoti, pasakoja psichologas Antanas Mockus.
Mano 4 metų dukrytė labai bijo tamsos. Jei tik užgesiname šviesą jos kambaryje guldant miegoti, ji pradeda klykti. Visada prašo palikti šviesą. Ar tai normalu? Bandėme su ja kalbėtis, kad nieko nereikia bijoti, kad po lova nieko nėra, bet ji vis tiek bijo. Patarkite, kaip su vaiku kalbėti?
Pataria pichologas Antanas Mockus:
Vaikų baimės – įprastas ir dažnas reiškinys. Tamsos baimė būdinga ikimokyklinio amžiaus vaikams. Taigi toks vaiko elgesys yra normalus. Pagrindinis dalykas bendraujant su vaiku – priimanti nuostata.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes priimame vaiko išgyvenimus tokius, kokie jie yra, stengiamės vaiką išklausyti, suprasti, ko jis bijo, leidžiame jam išgyventi baimę ir pagal galimybes pačiam ją įveikti.
Nereikia nuvertinti, nureikšminti vaiko jausmus (pvz., neverta sakyti „nebijok, čia nėra nieko baisaus“).
Pokalbis nukreiptas į vaiko baimės supratimą, išklausymą ir jausmų išreiškimą sumažina vaiko baimes. Piešimas – taip pat gera priemonė saugiai išreikšti savo baimes, jas pažinti.
Galite vaiko paprašyti nupiešti tai, ko jis bijo ir po to su juo aptarti nupieštą piešinį. Piešimas gali padėti vaikui išreikšti tai, ko negali pasakyti žodžiais.
