Darželio startui ruošiasi visa šeima: kas batus ir pižamas perka (mama!), kas anksčiau keltis pratinasi (tėtis!), o kas tiesiog gerai leidžia laiką (Ūla).
Prisipažinsiu – iš darželio tikėjausi kiek aktyvesnių žingsnių: liepos gale buvau patikinta, kad viskas gerai, laukite žinių. Ir sulaukiau – susitikimas vyks paskutinėmis rugpjūčio dienomis. Ir tai jau gera žinia. Nesijaučiu užtikrinta ir rami, nes vis dar nežinau, kaip vyks adaptacija, ką privalu turėti/žinoti. Galų gale – noriu pažvelgti auklėtojai į akis (lyg iš to galėčiau nuspėti, koks geras žmogus mano dukrytei ji bus). Bet viską sužinosim, viską išmoksim, o iki tol – namų darbai.
Su Ūla kalbėti apie darželį pradėjau jau seniai: lėtai pasakoju, kaip ryte nuvesim, ten bus daug vaikų, daug žaislų, bet nebus nei mamytės, nei tėčio, nei senelių. Ir labai aiškiai ir kelis kartus pakartoju, kad vakare, po miegelio ir vakarienės, ją būtinai pasiimsim – nebus nei vienos dienos, kad neateitume. Klausiu, ar gerai? Taip, ji man atsako. O bet ar ką supranta? Tikriausiai ne. Einame keliu iki darželio, apeinam ratu, rodau, kad štai, Ūlyte, tavo darželis! Ir taip nuolat. Šį būdą mes taikome dažnai – kai reikia eiti pas daktarus, pasakoju, kaip reikės daktarei parodyt kojytę, kai sloga – pasakoju, kad plausim, siurbsim, purkšim ir tt. Kad žinotų, kas bus, ir jei tai nemalonu, kad greitai baigsis. Tikiu žodžių galia, net jei vaikai dar labai maži ir dažniausiai atrodo, kad klauso, bet negirdi.
Štai ir šiandien: grybus miške iškeitėm į savaitgalį mieste vien tam, kad dar kartą iki darželio pasivaikščiotume. Šįkart radom atvertus vartus ir net įkišom nosį vidun: rodžiau dukrytei, va kokios supynės, štai kokia čiuožykla! Ir nesvarbu, kad darželio kieme darbai pačiam įkaršty - Ūla, paklausta, ar vėl norės čia ateiti, atsakė: taip!
O gal vistik nebus viskas taip baisu?..
