Nors į darželį einame be ašarų (truputį liudesėlio būna atsisveikinant), vis dar pratinamės ir jaukinamės šitą erdvę.
Vakarienės dar nepalieku- pasiimu iš karto po pietų miego. Nors jaučiu, kad jau galiu palikti ir kiek ilgiau. Išėję iš darželio vis dar neskubame namo ir noriai aplankome žaidimų aikšteles, išbandome žaislus (dažniausiai judančias transporto priemones: paspirtukas, dviratukus, motociklus, keturračius).
Visgi adaptacija darželyje užtrunka keletą mėnesių. Ir mūsų Saulė dar tik pradžioje- aną dieną auklėtoja pasakė, kad pati nevalgo! Tai netikėtumas! Sėdi ir maisto neima per pusryčius ar pietus, tačiau jei būna užkandis arba vaišės (jau šventė grupėje gimtadienį) ima ir valgo pati. Turbūt nedrąsu arba bijo išsitepti, nes namie ir valgo pati, ir moka paprašyti, jei ko prireikia.
Ir dar grupėje mažai kalba! Namie čiauška, o štai grupėje auklėtoja turi pasistengti, kad Saulė prakalbėtų.
Nors vaikas lyg ir neatrodo pasikeitęs namie, tačiau dar pratinasi su nauja rutina, naujais iššūkiais. Su vyresniais broliais jaučiau tokį pokytį- lyg ir nesaugumo, noro daugiau būti kartu, kartais ir nemalonių žodžių ar veiksmų. Gal dar bus ir tokių dalykų.
Kol kas esame visi sveiki ir mėgaujamės nuostabiu rudeniu ir jo gražiomis spalvomis bei gausa: obuoliai, kriaušės, cukinijos, moliūgai...
