Taigi praėjo pirmoji Rikantės savaitė valstybiniame darželyje. Skirtumai, kuriuos pastebėjau lygindama Rikantės darželį su sesutės Žemynos privačiu lauko darželiu, yra milžiniški ir, sakyčiau, esminiai vaiko gerai emocinei būklei ir sveikatai.
Pirmiausia, labai skiriasi adaptacijos metodai. Su Žemyna (kuri nuo mažens labai kuklus vaikas ir iki trijų metų neprisileisdavo net močiučių) į darželį kartu vaikščiojome visą mėnesį. Pirmąją savaitę kartu su manimi ji būdavo iki pietų, kartu dalyvaudavo darželio dienos programoje, susipažino ir įprato prie pasikartojančios dienotvarkės. Per tą laiką auklėtojai skyrė jai labai daug dėmesio, bandė įkalbėti leisti jai padėti nusiplauti rankas ar apsirengti.
Su Rikante pirmąją dieną atėjome, pabuvau grupėje 15 minučių ir teko išeiti. Auklėtoja nesuteikė jai asmeninio dėmesio, tiesiog Rikantė matė ją "apeinant" kitus vaikus iš tolo. Mano mažoji didvyriškai pasiliko be ašarų, tačiau kartojant šią procedūrą kitomis dienomis kilo nenumaldoma isterija, ko su kukliaja Žemyna nebūdavo. Rikantė nenurimdavo ir man išėjus, kitomis dienomis palikdavau ją ir valandai, ir pusantros, bet visą tą laiką ji verkdavo be sustojimo. Auklėtoja ją kažkiek pakalbindavo, tačiau nuraminti taip ir nepavyko.
Antra, valstybinis darželis, pažeisdamas higienos normas (jos nurodo, kad vaikai turi eiti į lauką 2 kartus per dieną, jei temperatūra nėra žemesnė nei -12), vaikų į lauką neveda išvis. Vietoj to vieną dieną vaikai piešė ir klausėsi muzikos, antrąją laisvai žaidė, trečiąją žiūrėjo planšetę.
Tuo tarpu Žemyna savo darželyje čiuožinėjo su rogutėmis, darė eksperimentus... Rikantė rytais ėmė sakyti:
- Nenoliu kita daleli. Noliu myna daleli eit. (Nenoriu kito darželio. Noriu eit į Žemynos darželį).
Patikėkite, širdį skauda neišpasakytai, ypač kai vaikas pats įvertina, kur tikrai žymiai smagiau. Kai lydėdavome sesę į darželį, Rikantė irgi norėdvo pasilikti, išnešdavau ją su ašaromis namo.
Stebulė
jaldija
floryte
Sabrina