Šį sekmadienį su penkiamečiu ėjome į operą. Turėjau dar namie paskaityti knygelę, bet per darbus nespėjau. Labai dėl to nesigailiu – į šią operą galima eiti ir be pasiruošimo. Tai „Bruknelė“ operos ir baleto teatre Vilniuje. Spektaklis ilgas – kartu su pertrauka užtrunka apie dvi valandas, todėl manyčiau, kad mažesniems ten vargu ar užteks kantrybės.
Išėjimas į operą namie prasidėjo ilga diskusija, kuo rengtis. Aš norėjau papuošti jį marškiniais, o jis norėjo eiti su treninginėm kelnėm. Laimei pavyko surasti šiokį tokį kompromisą – ne treninginės kelnės, bet ir ne marškiniai. Tada paaiškėjo, kad nežinom, kas ta opera. Trumpai paaiškinau, kad tai toks spektaklis, kuriame dainuojama. Deja, maniškio ši idėja nesužavėjo. Teko susitarti, kad po visko eisime valgyti ledų.
Taigi, atvykę į teatrą nustebome pamatę gausų vaikų būrį plūstantį vidun. Net nustebau, kiek daug žiūrovų susirinko. Padarėm prielaidą, kad jei tiek vaikų susirinko pažiūrėti šito spektaklio, tikriausiai, jis geras. Labai patiko salėje stovintis pianinas su paraginimu juo pagroti; nors mes negrojome, maniškis išsižiojęs stebėjo vyresnių vaikų bandymus. Manau, jį sužavėjo mintis, kad vaikai irgi gali mokėti puikiai groti. Gal net pavyks jį įkalbėti lankyti muzikos mokyklą?
Opera pasižymi itin gausiu aktorių būriu, daug solistų, daug arijų, daug šviesų, efektų, netgi, sakyčiau, gana dinamiškas, jei neskaičiuosime kelių lėtesnių lyrinių intarpų. Vis dėlto, jaučiuosi per spektaklį gerokai padirbėjusi: teko skaityti tekstą ir versti jį į žmonių kalbą, aiškinti siužeto vingius, kai kuriuos žodžius (kaip pvz paralius, nakšis ar nelabšis), personažus ir net veiksmus. Aiškinau, kuo mėlynė skiriasi nuo šilauogės (žiemos pasekmė, vaikas visai užmiršo mėlynes), kokia žodžio „nelabšis“ kilmė, kuom klastūnas skiriasi nuo plėšiko ir dar daug ko. Per pertrauką ėjome apžiūrėti instrumentų, kur pamatėme anksčiau mano neregėtą instrumentą – vibrofoną (foto iš interneto).
Po spektaklio, sužinoję, kad vis dar vyksta operos savaitė – buvo paskutinė diena, ėjome nusifotografuoti su solistais. Buvo įdomu iš arti apžiūrėti jų kostiumus, šukuosenas, makiažus. Vaikas buvo tiesiog sužavėtas. Kodėl taip nevyksta visada?
Kaip po visko klausiau, kas patiko labiausiai, buvo įvardintas geriečių ir blogiečių mūšis, kortų žaidimas ir žiedas apskritai. Svarsčiau skaityti tą knygą, bet mąstau, kad ji kiek per sudėtinga. Jei pats neparodys iniciatyvos, tikrai abejoju, kad trauksiu ją iš lentynos.
Man spektaklis patiko, bet jei nebūčiau dirbusi, o tik sedėjusi ir mėgavusis reginiu, turiu pasakyti, mano vaikas būtų ėmęs zysti beveik iš karto. Be paaiškinimo, sunkoka suprasti kas vyksta, sugaudyti siužeto vingius. Net man buvo sunku suprasti dainavimą, t.y. žodžius. Penkiamečiui turbūt be šansų. Girdėjau, kad vaikai atlydėti mokytojos, išeidami guodėsi, kad atkentėjo. Nors labai iškankinti neatrodė.
Tai ne tas spektaklis, nuo kurio Jūsų vaikas pamils teatrą, bet tai puikiai pastatytas, gražus, prabangus reginys, kurį verta pamatyti. Bus įdomu nueiti į jį, kai vaikas bus didesnis (gal nueis su mokytoja) ir išgirsti jo įspūdžius tada.
Kaip smagu!! 😀
👍