Opa opa į darželį opa!

Ir štai sulaukėm pirmos dienos darželyje. Vakar visą dieną mama manęs klausė: ar nebijau Jorūnės palikt darželyje? Aišku, kad ne! - atsakinėjau jai. Ir žinot ką?! Tik šiandien supratau, kad bijau, kad turiu daugiau baimių ją palikti darželyje nei galvojau.

Tas nerimas mane prikėlė 6 ryto kartu su klausimais: ar auklėtoja tikrai spės sužiūrėti visus tuos mažiukus, ar Jorūnė nebijos auklėtojos paprašyti, kad ją pasodintų ant puoduko, ar auklėtoja spės ją pasodinti ant puoduko, ar Jorei neprailgs diena darželyje be mūsų, kaip jai seksis užmigti pietų miego?

Taip, žinau, kad auklėtojai tai ne pirma darbo diena ir ji jau turi patirties dirbant su vaikučiais. Bet man tai atrodo begalo sunkus darbas. 

Suruošėme Jorūnę į darželį. Mano vyras pakartojo išmokytą litaniją: "Jorūnę, ką darysi jei tave pastums?" Jorūnė: "nu nu nu, negazu". "O ką darysi, jei norės nuimt akinukus?"- klausė jis toliau. "Nu nu nu, negalima... mano" - išrėžė Jorūnė. O pasirodo ne į tuos aspektus mes koncentravomės.

Mūsų pirma diena darželyje parodė, kad nebus mūsų tokia sklandi pradžia kaip tikėjomės. Nuėję į darželį vykdėmė auklėtojos paliepimus: daiktus sudėti į 14-liktą spintelę, ant lapo užrašyti vaiko vardą ir vieno iš tėvų telefono numerį. Auklėtoja pasiėmė Jorūnę už rankos ir uždarė duris. Šiek tiek pasimečiau, nes tikėjomės su vyru šiek tiek pabūti. Nu bet okey…

11  val. Vyko darželio šventė. Suruošiau mažylį ir vėl nukeliavau į darželį. Mane pamačiusi Jorytė iškart pradėjo verkt ir puolus į glėbį, manęs nebepaleido. Tai teko pasiimti daiktus ir keliauti namo.

Pasirodo mūsų mergaitė sunkiai adaptuojasi svetimoje aplinkoje, jei nėra nė vieno pažįstamo veido. Vienintelė paguoda jai yra prašytis suaugusiems ant rankų. Ir blogiausia, kad ji taip nori namo, kad eina ant rankų pas visus, kas tik ateina į darželį ir rodo, kad ją vestų namo.