Praėjo jau mėnuo, kai abi mergaitės lanko mokyklą ir darželį. Pirmokėlė tvarkosi puikiai, o su darželinuke vis dar vargstam - kiekvieną rytą palieku ąšarojančia. Anksčiau verkdavo tik, kai ruošiausi išeiti ją palikus darželyje, vėliau, kai tik ateidavome iki darželio, dabar jau ąšaroja iš pat ryto dar būnant namie ir besiruošiant į darželį. Matyt tai normalūs adaptacinio periodo etapai. Nes ir tos ąšaros trunka vis trumpiau. Auklėtoja sako, kad anksčiau verkdavo žymiai ilgiau, dabar nurimsta greičiau ir iki pietų miego būna rami, draugauja su vaikais. Jau visus pažįsta, žino tvarką, kada kas vyksta, viena pirmųjų sėdasi prie stalo valgyti. Bet su pietų miegeliu sekasi sunkiai, A beveik kaskart atsigula šalia auklėtojos ir auklėtoja ilgai ją glosto, kol ji užmiega. Esu be galo dėkinga mūsų auklėtojoms už jų atsidavimą ir rūpestį. Matydamos mano nerimą, kartais jos net parašo žinutę, kad ,,viskas gerai, užmigo” ar ,,viskas gerai, nurimo, žaidžia”.
Perskaičiau krūvą įvairių straipsnių apie vaikų adaptaciją ir kaip ją palengvinti, tad stengiuos vadovautis keliais principais: atsisveikinant aiškiai pasakyti, kada ateisiu paimti (ir tikrai ateiti žadėtu metu) ir atsisveikinti trumpai bei greitai išeiti iš patalpos. Kuo ilgesnis atsisveikinimas, tuo sunkiau tiek tėvams, tiek vaikui. Tiesa, mes dar nešamės iš namų mėgstamiausią A žaisliuką ir atsisveikinimą pradedu nuo žaisliuko, jį paglostau, apkabinu, tada taip pat atsisveikinu su dukryte. Liepiu vieniems kitais rūpintis ir gerai praleisti dienelę darželyje.
Tokia nelengva darželio lankymo pradžia :)
