Štai ir prabėgo dar viena savaitė darželyje. Kokia ji buvo? Spalvota.
Mūsų rytai prasideda linksmai iki pamato rūbelius, skirtus darželiui. Tuomet Nojukas ima zirsti, bet rengiasi ir žingsniuoja prie durų.
Keliaujam taip pat zirzdami, o arčiau darželio tas nemalonus garsas stiprėja. Apsikabina ir nenori pasileisti, vis kartoja "ate ate", bet tai ko gero jo toks sakymas, kad eitume namo ir atsisveikina ne su manim, o su darželiu.
Mano mažasis šią savaitę gyveno kiek keistu ritmu. Vieną rytą užmigo per pusryčius, kitą - po pusryčių iki pietų. Pailsėjęs noriai žaidė, bendravo su auklėtojomis. Gal čia toks jo pratinimasis, bandymas trumpinti dieną.
Auklėtojos jau savos :) Pamatęs nors vieną iš jų, eina, duoda ranka, kai kažko nori, paprašo.
Kai auklėtojos paklausiau, kaip sekasi mano vaikui, atsakė, tai katinas, kuris vaikšto vienas, ir šitą pakartojo trys. Jam patinka būti su vaikais, bet žaidžia vienas, žino, kur jo vieta prie stalo, iš kur paimti ir padėti žaisliukus, žinoma tebevalgo pats ir tik pats, seilinuko neprisileidžia nė iš tolo, bet grįžta švarus.
Ko gero didžiausias šios savaitės pasiekimas - net du rytai grupėje be ašarų. Nors iki grupės durų verkšlena, bet pamatęs auklėtojas nurimsta, o tas mane maloniai nustebino.
Kol kas būna pusdienį, taip planuoju ir kitą savaitę leisti, nes auklėtoja sakė, jis jautrus vaikas ir, jei galim, tegul būna po pusę dienos.
Tokia ta mūsų savaitė, svarbiausia nesusirgti, nors žinau, tai neišvengiama, tik norėtų kuo vėliau.
