Mamyčių klubo narė Mamafox kas savaitę dalinsis dienoraščiu apie subtilią šeimos bėdą - dukros, kuriai dabar jau keturiolika, šlapinimąsi naktimis į lovą. Tai antrasis jos blogas.
Labai sudėtinga vėl sugrįžti keletą metų atgal ir prisiminti, kada ir kaip viskas prasidėjo.
Pradžia turbūt buvo kaip ir visose šeimose: po nakties - šlapios paklodės ir smirdančios antklodės. Pykdavau, kad ir vėl prieš užmiegant dukra nenuėjo į tualetą, kad galbūt vėl ir vėl prigėrė vandens prieš naktį. Po to galvodavau, kad per daug išsilakstydavo kieme ir pervargusi nepajausdavo poreikio naktį atsikelti. Galvojau, išaugs…
Pradžioje (atsmenu tą labai aiškiai) labai pykdavau, kad taip vyksta mūsų šeimoje ir kad dukra (ji jau keletą metų lankė mokyklą) vis pasišlapina į lovą. Pradėjome kontroliuoti gėrimus po 19 val., prieš užmiegant valandą būdavo ramybės būsenoje - skaitydavo knygą, žiūrėdavo televizorių.
Mergaitė net užsistatydavo žadintuvą vidurnaktį ir paryčiais, kad atsikeltų ir nueitų į tualetą. Taip patarė gydytoja, tikėdamasi, kad po kurio laiko ji kelsis intuityviai. Nesuveikė, nes ji paprasčiausiai žadintuvo negirdėdavo.
Negaliu prisiminti tiksliai, be tai kartodavosi tikrai ne kas naktį. Kažkaip įsirėžė į atmintį dukros rytais sakomi žodžiai: ,,Ir vėl, mamyt, aš šlapia…“ Sunerimau labiau po metų.
Nežinau, kiek Lietuvoje tai aktuali problema dabar (nes mes jau keleri metai gyvename už jos ribų), bet manau, kad vis dažniau ir dažniau žmonės peržengia savo baimes ir nepatogumus bei kreipiasi į gydytojus. Mes - ne išimtis.
Enurezė – šį pavadinimą išgirdau vos prieš keletą metų ir tada supratau, kad ir aš vaikystėje ja sirgau, tik nežinojau, kad šlapinimasis į lovą turi tokį keistą pavadinimą :). Prieš 30 metų šlapinimosi į lovą niekas nevadino liga :).
Dabar jau žinau, kad paveldimumas - tai viena iš kelių pagrindinių šios ligos priežasčių.
Dabar mes - laukimo ir tikėjimo uoste.
Mamafox
