Madeira – egzotikos perlas

Gintarė Petraškaitė norėtų su visais „Mamyčių klubo“ nariais pasidžiaugti atradus Madeirą ir pasidalinti įspūdžiais apie šią nuostabią egzotiška gamta garsėjančią Portugalijos salą Atlanto vandenyne.

Gavome gerą dozę egzotikos ir adrenalino Atlanto perlu vadinamoje saloje. Vertingiausia, ką gali parsivežti iš kelionės po Madeirą, yra įspūdžiai ir orchidėjos. Svaiginantys kalnų aukščiai, už nugaros atsiveriančios bedugnės ir Atlanto vandenyno melsvumas į fotoaparato objektyvą neįtelpa. Madeiros sala nuo Afrikos žemyno nutolusi 495 kilometrus, o nuo Europos – 990 kilometrų. Sala nedidelė, jos plotas – 741 kvadratinis kilometras. Madeira atrasta 1419 metais. Portugalai buvo pirmieji salos kolonizatoriai, pradėję joje plėtoti prekybą ir jūrininkystę. Būtent Madeiroje Kristupas Kolumbas mokėsi navigacijos ir planavo kelionę.

{pic:1}

Nuostabus poilsio kampelis

Saloje krenta į akį bananų plantacijos,

{pic:bananuplantacijos}

čia spaudžiamas visame pasaulyje garsus Madeiros vynas, tačiau pagrindinis salos gyventojų pragyvenimo šaltinis yra turizmas. Po salą keliauja daugiausia europiečiai – anglai, lenkai vokiečiai, skandinavai, portugalai. Tautiečių sutikti neteko.

Čia yra tik vienas smėlio paplūdimys, apie kurio kilmę teko skaityti dvi skirtingas versijas: vienur teigiama, kad atvežtas iš Portugalijos, kitur, kad iš Alžyro.

{pic:smelis}

Norintiems grožėtis gamta, nebijantiems per dieną nueiti ar nuvažiuoti ne vieną dešimtį kilometrų turistams Madeira yra ideali poilsio vieta.

Čia nuostabus poilsio kampelis klimato atžvilgiu: dėl Atlanto vandenyno vėsos vasarą čia nebūna labai karšta, o žiemą atgaivina maloni šiluma. Visus metus temperatūra Madeiroje svyruoja nuo 19 iki 25 laipsnių šilumos.

{pic:2}

Tikro lietaus beveik nebūna. Jei vienoje pusėje salos lyja, kitoje kaitina saulutė. Pakilus į kalnus kabo tirštas rūkas, krenta dulksna. Drėgmės daug, todėl augmenija įspūdingai žalia.

Nekalnuoto keliuko rasti neįmanoma

Tiesioginio skrydžio iš Lietuvos nėra, teko skristi per Londoną. Norintieji keliauti savarankiškai neišsivers be anglų kalbos. Valstybinė kalba Madeiroje portugalų, bet vietiniai gyventojai puikiausiai kalba angliškai, prancūziškai. Internetu užsakėme ir viešbutį, ir lėktuvo bilietus, išsinuomojome automobilį.

Nusileidimas Madeiroje primena besisukančią kino juostą: mėlyname Atlanto vandenyne atsiveria žalumoje paskendusi sala, o lėktuvas leidžiasi į ant paties vandenyno kranto ant polių pastatyto oro uostą. Toks nusileidimo būdas – vienintelis, lakūnams tenka baigti specialius apmokymus. Kai lėktuvas ima važiuoti pakilimo taku, atrodo, kad plauks tiesiai į vandenyną, pasiekęs kraštą, staigiai pakyla.

{pic:orouostas}

Iš lygumų atvažiavusiam turistui labai neįprastai atrodo Madeiros reljefas. Tiesaus, nekalnuoto keliuko čia neįmanoma rasti net miesteliuose. Tuneliai – ir tie vingiuoti, kylantys ar besileidžiantys. Vietinių gyventojų nameliai įkurdinti kalnų terasose, čia pat kelių žingsnių sklypeliuose auga bananai ir vynuogės, cukranendrės.

Vietiniai – neįkyrūs ir paslaugūs

Žvelgiant į įspūdingame aukštyje įsikūrusius, iš apačios tarsi degtukų dėžučių dydžio atrodančius namelius niekaip nesisekė suprasti, kaip ten įmanoma gyventi.

Madeiros gyventojai labai religingi, katalikų bažnyčios stovi ant paties Atlanto vandenyno kranto, per potvynius skalaujamos vandenyno bangų. Teko apsilankyti ir miestelio atlaiduose. Paliko šiltą, mielą įspūdį.

{pic:begunuobangos}

{pic:vaivorykste}

Nepaprastai malonų įspūdį padarė vietiniai salos gyventojai – mažiukai, „platūs“ ir labai malonūs, besišypsantys, mandagūs. Jokio įkyrumo, jokio savo paslaugų siūlymo. Bet jei paprašysi pagalbos, kuo maloniausiai paaiškins, parodys, palydės.

O pasiklysti Madeiroje – bene pats paprasčiausias dalykas. Nors keliai labai geri, sankryžose stovi nuorodos, labai dažnai vingiuotu keliuku turistai nuvažiuoja visai ne ten, kur tikėjosi, nors ir dauguma naudojasi elektroniniais žemėlapiais.

{pic:3}

Kai vienoje kelio pusėje neįžvelgiamo aukšto kalnas, kitoje žioji bedugnė, o kelias sukasi, staigiai kyla, nugarą dažnai nupila prakaitas. O eismas labai intensyvus, turistų keliauja daug, tad stabčioti ir dairytis nėra kada. Tačiau per dviejų savaičių viešnagę neteko išgirsti „pypsėjimų” (tik lenkiant, kaip įspėjamąjį signalą), neteko matyti avarijų.

Teko skaityti, kad Madeira garsėja mažu avaringumu, matyt, lemia aukšta vairavimo kultūra. Važinėjant po salą dažnai tenka pervažiuoti uolose įrengtus kelių kilometrų tunelius. Teko pervažiuoti ir per krioklius. Jausmas dieviškas.

{pic:krioklys}

Rojus egzotiškų augalų mėgėjams

Įdomiausias turistų užsiėmimas Madeiroje yra vaikščioti levadomis – kalnuose įrengtais drėkinimo kanalais, vingiuojančiais per juos net kelis šimtus kilometrų. Palei kiekvieną kanalą driekiasi takelis.

Tik eidamas levadomis gali pamatyti visą Madeiros gamtos grožį, išvysti iki šiol išlikusį pirmykštį laurų mišką, kur stūkso aukštumo sulig dešimties aukštų namu medžiai ir gausybė mūsų šalies žmonėms niekur nematytų augalų.

{pic:medis}

{pic:geles}

{pic:sodas}

Madeira – tikras rojus egzotiškų augalų mėgėjams. Nuostabūs augalai auga natūralioje aplinkoje, o Caminco do Meio botanikos sode akys raibsta nuo įvairovės – įspūdingo dydžio kaktusų,

{pic:kaktusai}

{pic:citrina}

daugybės rūšių orchidėjų.

Vaikštant levadomis visai šalia kanalų atsiveria bedugnės, iš įspūdingo aukščio matyti Atlanto vandenynas. Keliauti levadomis saugu net su vaikišku vežimėliu, nes takelis vis tiek kur nors išveda, jei tik iš jo neišsuki. Teko skaityti, kad saloje nėra nei laukinių žvėrių, nei gyvačių. Dviejų spalvų driežiukai – vieninteliai gyvūnai, kuriuos pavyko pamatyti Madeiroje. Jų tikrai nestokojo.

Nestokojantieji fizinio pasirengimo gali užkopti ir iki aukščiausios salos vietos – 1826 metrų Ariveiro viršukalnės, mes nekopėme, nes su mažu vaikiuku pabijojome.

Turguose – įspūdingo dydžio tunai

Įvairiausių vaisių ir gardžios šviežios žuvies turistai perka Madeiros sostinės Funčalo turguje. Turgus netriukšmingas, vietiniai prekiautojai čia nesitaiko apgauti patiklius turistus. Ką tik sugautos egzotiškos žuvys, įspūdingo dydžio tunai – visa tai galima nusipirkti vietiniame turguje.

Restoranuose labai didelis žuvų patiekalų pasirinkimas. Su malonumu turistai skanauja Madeiros vyną. Jo atsiradimo istorija pasakoja, kad jūreivis neišpylė surūgusio vyno, o kelis mėnesius jį palaikė šiltame vandenyne, ir gėrimas tapo nepaprastai skanus. Turistais Madeiros gyventojai išties rūpinasi. Jiems Monte mieste įrengtas lyno kelias – specialiuose vežimėliuose turistai pakeliami aukštai virš kalnų ir bedugnių.

Madeira – vienintelė vieta pasaulyje, kur keliautojai gali pasimėgauti tobogano atrakcija. Turistai sodinami į medines roges ir kartu su rogių gale stovinčiais „vadeliotojais“ kelis kilometrus leidžiasi vingiuota miesto gatve. Aukštyn atrakcijų mėgėjai užvežami taksi automobiliu. Teko pastebėti, kad daugumoje taksi vairuoja moterys.

{pic:saulelydis}

Gintarė Petraškaitė

MK: Ačiū, Gintare, už įspūdingą reportažą – galimybę nors mintimis pakeliauti po egzotinį kraštą.