Žinot tą jausmą, kai kažko lauki, bet viduje neramu ir kausto baimė? Toks jausmas lydėjo mane jau kurį laiką ir atėjus rugsėjo 1-ajai sustiprėjo iki maksimumo... Luknė iškeliavo į darželį. Praleidus beveik trejus metus po mano sparneliu, dabar dukra patikėta kitiems žmonėms, kuriais privalau pasitikėti visų 100%, o gal ir daugiau! 
Visa laimė, kad darželis buvo jos svajonė, bent jau tiek, kiek gali suprasti vaikas, niekada jame nebuvęs. Ir tikrai - džiaugiasi mano širdis - pirma savaitė prabėgo tobulai! 
Rugsėjo 1-ają dukra savo auklėtojoms pirmą kartą nešė kardelius, kuriuos pati išvakarėse pirko. Darželyje pabuvo valandėlę ir keliavom namo, nors ji su vaikais būtų žaidusi dar ir dar. Kitą dieną liko ilgiau - apie 2 valandas. Ir vėlgi, viskas gerai, namo nelabai reikia, viskas nauja. Paskutinės dvi dienos - dar šiek tiek ilgiau, nes vaikai keliavo į lauką. Atvažiavom su Ula sesės pasiimti prieš pietų valgymą. Atsisveikino su naujais draugais linksmai, pasimojavo ir išvažiavom sutikti savaitgalio. 
Visas dienas auklėtoja tikrai gyrė Luknę, sakydama, jog atrodo, kad dukra daržely ne naujokė, kad viskas sekasi gerai, ji neliūdi, bet.. Kaip ten sakoma - neperšokęs griovio, nesakyk op!
Sulaukėm naujos savaitės ir prasidėjo iššūkiai... Apie juos papasakosiu sekančiame įraše, nes juk šis - apie džiaugsmingą ir sėkmingą pirmąją savaitę! 
P.s gavome knygas-dovanas! Ačiū! Nei vienos dar neturėjome savo bibliotekoje. Siuntinys pasiekė penktadienį - važiavom pasiimti po darželio ir savaitgaliui turėjome naujų knygučių!
