Luknė jau žengs į darželį

Spalio pradžioje jai bus treji. Atrodo, jau didelė ir pasiruošusi daug kam, tačiau visgi kokia dar mažutė ir pažeidžiama. Luknė - mano dukra, kuri jau už savaitės žengs mažą savarankišką žingsnį į pasaulį, kur susidurs ne tik su šypsenomis, bet ir su tikruoju gyvenimu, kuris anksčiau ar vėliau turėjo ją pasiekti. 

Gauti darželį laimę bandėme jau nuo praėjusių metų - nepavyko. Todėl laiką leidome namuose, kuriuose be Luknės nuo praeitų metų pabaigos gyvena dar ir mažoji sesė Ula. Iki Ulos gimimo Luknei skyriau maksimalų savo dėmesį - piešėm, lipdėm, žaidėm, kūrėm... Esu už laisvę vaikui reikštis, todėl namuose byrėjo pupelės, kilo miltų debesys, buvo dažoma ne tik ant popieriaus lapo, bet ir rankyčių ar kojyčių. Žodžiu, ilgainiui net ir tėtės nešokiruodavo vaizdas pasitikęs įžengus pro namų duris. Tada nutiko nuostabus, bet kartu ir didelis pokytis - Luknė  tapo vyresniąja sese! Aš iki šiol negaliu atsižavėti, kaip vaikas, sulaukęs vos 2-jų metų, gali suprasti tiek dalykų - meilė sesei gimė kartu su ja! 

Ula atnešė šiokio tokio chaoso namuose, todėl natūralu, kad Luknei dėmesio sumažėjo. Man stinga laiko patenkinti jos poreikį veikloms ir naujoms žinioms. Ji ypatingai energinga ir smalsi, kiek įmanoma lavinamės, tačiau suprantu, kad vaikui būtina socializacija - juk nenoriu, kad dukra augtų lyg po kiautu.  Šiais metais jau nebesvarstėme leisti ar neleisti Luknės į darželį - tikrai žinojome, kad ji jį lankys. Klausimas kilo tik kurį - privatų ar valstybinį. Pirmas etapas - nesėkmė: negavome. Antras etapas - vėl nėra... Pradėjau dairytis privačių darželių ir vieną dieną, visiškai netikėtai, į pašto dėžutę įkrito laiškas - jūs priimti! Luknė bandys lankyti Vilniaus lopšelį - darželį Gandriukas.  Šis etapas bus vienas sunkiausių man, nes esu beprotiškai prisirišus prie dukros, o ir ji per nepilnus trejus metus be manęs ne tiek daug ir buvo likus. Tačiau suprantu, ir savo patirtimi esu įsitikinus, kad darželis, jei tik tinkamas, yra nuostabi vieta vaikui! Todėl džiaugiuosi, kad mes priėjome šį etapą! Linkiu tiek sau, tiek Jums, mamos, ramybės, tada, tikiu, kad bus ramūs ir jausis saugūs mūsų vaikai! 

P.s. Nesitikėjau, bet jaučiuosi lyg rašydama dienoraštį, kurio niekad nerašiau! Terapija, ne kitaip...