Lik sveikas, jūros darželi!

Labas, rugsėji!

ŠIANDIEN! Taip, šiandien Adomas iškeliavo į naują darželį. Minčių galvoj tiek, kiek greit bus gamtoj krentančių lapų, iš kitos pusės - ramu, nepražus. Juk čia mano Adomas. Mano JAU didysis Adomas. O kodėl į naują darželį? Nes išsikraustėm iš Klaipėdos į rajoną. Nors ir buvom dideliuose apmąstymuose dėl pasilikimo pajūry, visgi likom čia, namie. Kaip dabar vadinu - naujajam daržely prie marių. Visgi tam ir atsikraustėm, kad viskas po mažu persikeltų čia, į Priekulę. Priekulėje vietos negavom, gavom Drevernoje, todėl darželį ir vadinu marių darželiu, nes jos ten (teka?) už kelių šimtų metrų. Įsivaizduojat? 

Trumpa priešistorė:

Lygiai prieš metus dalyvavau Mamyčių klubo projekte. Dešimt ar dvidešimt atrinktų mamų dalinosi savo pirmokų, ar pirmus metus darželį pradedančių lankyti vaikų, įspūdžiais. Savo mintis ten rašiau ir aš, ne tik kaip mamos, bet ir iš auklėtojos pusės. 
Tikrai daug skaitančių nežino, ir to senojo, prieš metus rašyto prisistatymo teksto, ieškoti nepuls, tad trumpai primenu, kad esu aštuonis metus dirbusi su vaikais ir keturis iš jų turėjau savo privatų darželį, vienu metu net du, taigi vesti vaiką į darželį ar mokyklą tik mamos, o ne pedagogo akimis jau niekada nebepavyks. 

Gimus sūnui sąvąjį darželį Klaipėdoje rinkomės paprastai, tiesiog užrašėm šalia esančius ir tikėjomės, kad iki to laiko, kol gausim, būsim išvis iš pajūrio išsikraustę. Juk netgi du metus laukti reikėjo! O gavosi taip, kad ne tik gavom, bet ir visus metus išlankėm. Ėjom visiškai gerai nusiteikę, be jokių reikalavimų, be jokių išankstinių nusistatymų, nes žinojom, kad viskas bus gerai. Ir buvo!

Adomo adaptacijos neprisimenu. Žinoma, aš prisimenu neramią mamos širdį, kaip kitaip, natūralu. Nebuvo didelių sūnaus ašarų, nebuvo ir manųjų. Kažkaip iškart jaučiau, kad vaiką palikom gerose rankose. Tikiu, tiksliau netikiu, žinau, kad vaiko būdas, tėvų nusiteikimas ir auklėtojų meilė darbui tiesiogiai 
susiję su vaiko sveikata ir adaptacija. Jei visa tai pavyksta suderinti - viskas bus gerai. 

Nesirgom, puikiai išlankėm visus metus, visada su didžiuliu noru, užsidegimu ir nuotaika. Ir štai dabar mums prieš akis Dreverna. Ryte nuotaikos buvo nekokios, bet paskui pasitaisė. Kas bus marių darželyje sužinosim su laiku, bet dabar ne apie tai. Šiandien šiuo tekstu tiesiog noriu padėkoti už pirmuosius Adomo metus darželyje auklėtojoms, auklytei ir direktorei.

Auklėtoja VITALIJA. Pagrindinė Adomo auklėtoja buvusi su juo kiekvieną dieną visus mokslo metus. Visada su šypsena, nuotaika ir užsidegimu darbui. Niekada neskubinanti, papasakojanti apie dieną, naujienas, įspūdžius. Išmananti savo darbą. Grupės aura ir siela. Niekada neišskirianti nei vieno vaiko, su visais lygi. Suprantanti jų “zbitkus” ir visus interesus. Tokia jauna, o jau trijų berniukų mama. Pedagogiška, apsiskaičiusi. Ačiū Jums labai. L A B A I. Taip kažkaip oficialiai surašiau viską? Bet juk esat grupėj pagrindinė, rimtas ir aprašymas. Nenustokit šypsotis, žmogų visada su šypsena pasitinkam, o jums tai puikiai pavyksta.

P.S. Pirmoji Adomo nuotrauka darželyje. 

Auklėtoja GABIJA. Geriausia Adomo draugė. Sakoma, kad kai dirbi tokį darbą visus vaikus myli vienodai, bet ar tikrai? Ar darbe visas kolegas mėgsti vienodai? Ar giminių baliuj visas gimines myli, nes giminės? Juk ne! Taip ir darbe su vaikais. Tikrai yra tokių, su kuriais nesutinka tos auros, gal tiek nepasiilgsti. Tai niekuo nesusiję su tavo prastesniu elgesiu su tuo vaiku ar darbu su juo, bet tiesiog taip yra. Per tiek metų darželyje tikrąja meile mylėjau nedaug vaikų, bet tuos, kuriuos mylėjau, iki šiol atsimenu. Dabar jie netgi pirmokai, antrokai. Įsivaizduojat? Tikiu, kad Gabija Adomą mylėjo ta meile, apie kurią dabar šneku. Jaučiau ir džiaugiausi. Gal ji kažkada nenurengė maikutės ir Adomas sušilo, gal kartais kaip tik neaprengė ir radau jį šaltom rankom, bet visada visada buvau ramia širdimi, kad su ja jis nepražus. Ji už mane gal 10 metų jaunesnė, bet kalbant apie atsakomybę ne metuose esmė. Esmė yra viduje. Dėkoju už nuolatinę šypseną ir apkabinimus Adomui. Kad pasigesdavai, jei neateidavo, kad paguosdavai, jei neužmigdavo. Net su manim jis glostant ranką neužmiega, o su tavim? Su tavim be problemų. 

Ačiū!!!

Auklytė RIMUTĖ. Arba kitaip visų močiutė. Sakoma, kad auklėtoja turi tapti vaikui antra mama, taip ir buvo, o mūsiškis dar gavo ir antrą močiutę. Daug metų dirbanti darželyje. Tas ramumas ir rūpestis vaikais veide įrašytas. Visada pasisveikina, visada pasitinka, ir visada su šypsena. Būna, kad tos vyresnės auklėtojos ar auklytės yra akivaizdžiai pavargusios nuo pedagoginio darbo, bet dirba ir viskas. Su Rimute niekada to nejaučiau. Darželiui turėti tokią darbuotoją daugiau nei garbė. Girdėjau jūsų vasaros bėga Priekulėje, užsukit kada į svečius. Adomas parodys ir darželį prie marių ir savo namus.

Dėkojam už viską!

DIREKTORĖ. Atsimenu, kai rinkomės darželį, tai šį man rekomendavo kaimynė. Sako lankom, niekuo nesiskundžiam. Sakau, o kaip auklėtojos, kaip direktorė? Sako direktorė atsimena net vyro vardą. Rimtai? Labai rimtai! Vaikų vardus tai čia jau įprasta, bet ir tai, kaip atsiminti visų darželį lankančių vaikų vardus? Bet ji žinojo visus mūsiškius, ji žinojo daiktus, ji žinojo tos dienos vaikų nuotaikas. Būdavo prasilenki ateinant pasiimt ir ji kažką apie Adomą pasako. “Šiandien taip gražiai su Darja žaidė”. Širdis džiaugiasi, kad palieki vaiką ne tik, kad palikt, o jį ten prižiūri visas dirbantis personalas, ne tik auklėtojos ir auklytės. 

Visiems darželio vadovams reikėtų imti pavyzdį iš jūsų. Pradžioj bent nuoširdžios šypsenos užtektų, visų tėvelių vardų atsiminti nebūtina.

Dėkojam jums su visa šeima! 

Gaila draugų. Aišku, praeis metai ir gatvėj susitikę vaikai vienas kito nebepažins, toks gyvenimas, bet tiek, kiek vienas kitam davė per šiuos metus išliks visam. 
Adomas išskirtinai dėkoja Adui, Žemynai ir Darjai. Trims draugams, kaip muškietininkams. Bet juk visada galime padaryti muškietininkų susitikimą?

Aš dėkoju Žemynos mamai Vaivai už pokalbius ne tik apie vaikus, bet ir apie knygas. 

Ir Ado mamai už berniukų draugystes ir mūsų amžinas gaudynes prie darželio.

Ir pabaigai. Liepos gale, kai buvo likusios kelios dienos senojo darželio lankymo, važiavom naktį iš draugų gimtadienio. Visi užmigo. Nusikalę. Mašinoj ramybė. Aš vairuoju ir jaučiu kaip verkiu. Ir taip rimtai, kruvinom krokodino ašarom nuverkiau posmą už šiuos metus. Už pirmą rugsėjo pirmąją. Už pirmus kardelius. Už pirmas ašaras, pirmus kartus. Pirmus draugus, šventes. Už viską. 
As suprantu, darželio šventė, prieš pirmą klasę ar mokyklos išleistuves, vieni juokai, bet turbūt pirma rugsėjo 1-oji yra pati jautrausia. Niekada nepamiršiu to laiško - “Jūsų sūnus Adomas Beržonskis gavo darželį. Kviečiame atvykti …”. Rimtai tu taip užaugai? Rimtai! 

Štai pirmoji jo nuotrauka:

Prisidėjom darželyje kuo galėjom, o jei mūsų dar kada prireiktų, tai skambinkit arba užsukit į “Pytalę”, kaip sako Adomas.

Gerų ateinančių mokslo metų visiems. Vaikams, tėvams, vadovams, moksleiviams ir studentams.
Gerų ateinančių mokslo metų lopšeliui darželiui “Bangelė” ir ypač Jūros akmenėliams. 

Su Rugsėjo 1-ąja!

P.S. Tokios nuotaikos buvo ryte, bet paskui viskas buvo gerai❤️