Laimėk "Nieko rimto" knygą "Kur keliauji, Larsai?"

irmantaite 27. Nov 2014, 09:11

Šią vasarą kelionių mums nestigo. Aplankėme Pakruojo dvarą, vykome atostogų į Ventspilį. O pati įsimintiniausia ir įspūdingiausia kelionė buvo į Zarasų kraštą. Vien tas džiaugsmas vaikų akyse kad važiuojam džiugina ir mane 😀
Keliavome vieną karštą liepos dieną. Na ir pataikėm ant nuobodulį keliančių kelio remonto darbų. O jau šviesoforų kokia gausa buvo. Kad neprailgtų laikas ir skaičiavom juos, ir dainelės linksmai dainavom. Ir galų gale geros nuotaikos atvykom 😀 Pažintis prasidėjo pasivaikščiojimu Zaraso ežero pakrante. Nuostabus vaizdas, vaikams laisvė begiojant, žavėjo lieptelių gausa ir galimybė panardinti kojas vandenin kada tik nori. Grįždami užlipom į apžvalgos ratą, kuris vyresnėliui paliko didelį įspūdį. Juk mes aukštai esam virš ežero 😀 Pakui užsukom į Zarasų krašto muziejų. Beveik keturmečiui tai buvo pirmasis apsilankymas tokiame muziejuje. Ir mūsų keturių asmenų šeimai darbuotojas apvedė visas sales ir labai įdomiai papasakojo, aprodė, net vaikui neprailgo. O mažasis sau smagiai parpė vežimėlyje. Po to užsukome į Šlyninkos vandens malūną jo apžiūrėti ir Kromelyje pavalgyti skaniųjų blynų. Čia vaikui irgi plėtėsi iš nuostabos akys ir labai susidomėjęs klausėsi kaip atsiranda miltai. Po sočių pietų nuvykom aplankyti vieno iš seniausių ąžuolų - Stelmužės ąžuolo. Didelio didelio kaip vaikas sako. Aplankėm Stelmužės bažnytėlę kuri pastatyta naudonajt tik kirvį ir varpinę su įdomia ekspozicija. O iš čia Gytulį jau sunku buvo iškrapštyti 😀 Išklausėme net po keletą kartų tas legendas susijusias su Stelmužės ąžuolu. Maketai tikrai labai tikroviški, išvaizdūs ir vaiko smalsumą patenkinantys. Po šių objektų aplankymo dar važiavome į tokią mistinę vietą Kamšos kaime kur yra Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta prie Ilgio ežero. Čia tvyrojo tokia ramybė, tokia tyla. Net vaikas nenorėjo bėgioti o ir nuovargis matyt jau darė savo. Taigi buvo labai smagi ir labai turininga dienos kelionė. Tikrai dar kartą vyksime į šį kraštą nes grįždami kitu keliu matėme begalę gražių ir įdomių vietovių 😀

jaldija 25. Nov 2014, 17:18

Vasaros pabaigoje mūsų šeima aplankė Jurgaičių piliakalnį, arba platesniu ir garsesniu pavadinimu žinomą vietovę - Kryžių kalną. Didinga vietovė, į kurią vis norisi sugrįžti. Tad mes ir sugrįžome, po 7 metų. Su šeima lankėmės prieš septynerius metus, vaikai dar buvo maži, ne viską prisimena. Todėl dar kartą teko įsitikinti fotografavimo nauda, ir dar apgailestavom, kad pirmąjį kartą nufotografavom per mažai. Vaikai tuoj apipylė klausimais susijusiais su įvykusiais pasikeitimais, ribomis. Mažąjam aišku parūpo surasti mūsų pakabintą kryželį ( kas tikrai neįmanoma :-) )
Vaikam įspūdį paliko ir kalno istorija, bylojanti apie žmonių atkaklumą, tikėjima. Įspūdinga žinoti, kad pirmieji kryžiai pradėti statyti apie 1850 - uosius metus. Kad sovietmečiu kalnas net 4 kartus bandytas naikinti, kad žmonių pastatyti kryžiai buvo deginami, vežami į metalo laužą, užkasami. Bet kryžiai vis tiek vis iškildavo ir iškildavo ant kalno...Ir štai šiandien mūsų šalis didžiuojasi tokia vietove, į kurią suplaukia žmonės iš viso pasaulio...
Dar neišvykus atgal, jau planavome kitą apsilankymą, galbūt ir vėl po 7 metų...
Ne tik matom, kaip pasikeitė kalnas, bet matom ( nuotraukose) kaip pasikeitėm mes :-)

reaqua 25. Nov 2014, 13:10

Mūsų šeima - avantiūristai, keliauninkai 😀 Tokį apibūdinimą išgirstame iš aplinkinių dažnai 😀 Mes mėgstame keliauti ir dažniausiai visa tai vyksta Lietuvoje. Kodėl? Visų pirmą manome, kad pirmiausia reikia pažinti savo kraštą, juk tiek daug yra ką pamatyti...
Kai laukiausi mūsų mažylio, buvau ypač aktyvi, tiesiog nenustygdavau vietoje, jaučiausi puikiai, todėl tik radę laisvą minutėlę keliavome. Teko su pilvelio gyventoju ir Paryžiuje pasisvečiuoti 😀 Nėštumo pabaigoje keliavome po Lietuvą. Fotoalbume yra atskiras pavadinimas "Atradome Lietuvą" 😀 Visai į nėštumo pabaigą savaitę atostogavome prie ežero. Visi juokėsi, sako jau tavo vaikas bus tikras keliauninkas 😀 tačiau...
Gimė mūsų turtas. Jau antrą gyvenimo savaitę - pirmoji neilga kelionė - susipažinti su močiutėmis. Maniau jau pilve pripratęs, tai turbūt patiks važinėti, tačiau jam nepatiko, nei kur nors toliau, nei tiesiog mieste iki parduotuvės ☹ Pakankamai sunku būdavo, nes jis vis verkšlendavo, rodos nepatogu, negera. Net kėdutę keitėm ir nieko... ☹
Nuo 8 mėn. tapo lengviau, buvo galima vis daugiau kuo jį sudominti, pažaisti kartu. Po metų, su didele baime išsiruošėme pirmosioms atostogoms ir ilgesnei kelionei automobiliu. Aišku planas ekstremalus - savaitė prie ežero (kur atostogaujame kiekvieną vasarą jau 6 metus).
Kelionė. Turime šuniuką, todėl jis tikras pagalbininkas - linksmina Dovydą. Tuomet vartome krūvą knygelių, be kurių negalim niekur pajudėti (kartais atrodo, jog nereikia jokių žaislų tik knygos 😀 ). Kai nusibosta ir jos, bandome žaisti: "viru, viru košę", slėpynes, dainuojam daineles. Na, o kai nusibosta ir tai - užkandžiauja 😀 Taigi kelionės nebūna ramios 😃
Ežeras. Štai čia jam PATIKO! Savaitę miegojom palapinėje, girdėdami pušų ošimą, matydami ežero ramumą, klausydami paukščių čiulbėjimo, lietaus barbenimo... O orai buvo visokie – ir lijo, ir saulė švietė. Tačiau nėra blogo oro, tik netinkama apranga 😉 Vaikas taškėsi po balas, buvo visas „murziukas“, maudėsi ežere, mėtėsi iš smėlio, valgė mėlynes ir buvo mėlynas, užmigdavo ant sūpynių ... tiesiog buvo laisvas ir nevaržomas. Ir be abejo – LAIMINGAS 😀
Štai tokia mūsų pastaroji ilgesnė kelionė ir nuostabios atostogos prie ežero 😀

floryte 24. Nov 2014, 23:22

Nors tądien bebuvo tik "bobų vasara", dukrytei Augustei ši kelionė buvo jos pirmoji pažintis su jūra. Net patys buvome nustebę, kiek daug gražių emocijų gali išgyventi mažylis, atsidūręs naujoje, įdomioje aplinkoje. Nors dėl šalto vandens, jūra glostė tik Augustės kojytes, tačiau vaiką atitraukus nuo vandens, ji tuoj pat nuropodavo atgal į vandenį. Smėlis ne mažiau užbūrė nei vanduo. Augustė jame voliojosi, vartėsi, rinko šakeles, dumblius ir viską, ką radusi, rodė mums. Mergytė atsipalaidavo taip, kad jos basos pėdutės net dangų išvydo 😃 (pažiūrėkite nuotraukoje). Pirmąkart savo gyvenime ji pamatė ir didžiulius akmenis, kuriuos nutapšnojo savo mažomis rankytėmis. O kur dar pasivaikščiojimai ir pasivažinėjimai Palangos gatvėmis, Palangos tiltu. Kiekvienas prasilenkiant sutiktas vaikutis ar šunelis buvo apdovanotas Augustės šypsena ar krykštavimais. Dienai besibaigiant, visus patirtus įspūdžius mergytei teko aplaistyti godžiai siurbiamu mamos pieneliu tiesiog nuošalioje gatvės vietelėje. Matyt, jų buvo tiek daug, kad įspūdžius sukėlęs troškulys buvo negailestingas...😀
P.S. man, mamytei, pirmoji Augustės pažintis su jūra buvo tikras išbandymas, stengiantis iškrapštyti smėlį iš jos ausų, plaukų ir visų kitų vietelių...😀

mama ingrida 23. Nov 2014, 10:55

Mano sūnui Pauliui labai įstrigo kelionė į Vilnių😀Atrodo čia pat Lietuvoje,bet dar nebuvo buvęs ir vasarą važiavome kai buvo šventė Vilniuje,berods sostinės dienos.Važiavome tą dieną kai buvo neigaliūjų mugės.Taigi aš su juo aplankėme Gedimino pilį,Valdovų rūmus,Katedrą.Kaip ne keista aš ir pati buvau buvusi tik vaikystėje😀Didžiulį įspūdį vaikui paliko Gedimino pilis,į ją lipome pėstute,kad pamatytu sūnus kaip aukštai😀nusileisti teko aišku su tuo keltuvu,nes taip pat norėjosi išbandyti.Viska buvo jam labai įdomu ir šarvai ir ginklai ir kodėl taip aukštai...Valdovų rūmuose aišku labiausiai patiko jog jam uždėjo karūną tokią kartoninę,tai visą likusį kelionės laiką taip jos ir nenusiėmė😀Jį labai nustebino šitokia gausybė visu žmonių juk mūsų mieste tiek nepamatysi net ir per šventes.Dar aplankėme Belmonto parką,kaip ten gražu.Gerai Jums Vilniečiams turite tokių gražių vietų.Aišku kiekviename mieste ar miestelyje yra ką apžiūrėti😀Taigi atrodo nieko ypatingo,bet sūnus labai dažnai prisimena kur mes ten buvome?Ai Gedimino pily😀

Gintarep 23. Nov 2014, 10:01

Zatoro parkas (Lenkija), vos tik Birutes paklausiau, atsake. Gal iš tiesų taip ir yra, vos tik vaikas įžengė pro vartus, jį pasitiko įvairiausios pasakos, pasakaitės ir kartu gavome užduotį iš pasakos fragmento ir muliažo ar statulėlių žmogaus realaus dydžio, atspėti į kokią pasaką esame nukelti.

Kadangi lenkų kalbą mokame prastai, tai teko pasitelkti vaizdiniais.

Pasaulio klasikines pasakas vaikas puikiai įvardino, bet nacionalinių Lenkijos pasakaičių mums nepasisekė "įveikti". Teko "pasiduoti" ir perskaityti užduočių atsakymų lentoje.
Vaikas liko patenkintas šia viešnage. Minėjo, kad septintąjį gimtadienį mielai norėtų švęsti čia.

Net neabejoju,kad vaikams patinka, nes mums, suaugusiems, tikrai buvo puikus atsipalaidavimo būdas, trunkantis daugiau nei tris valandas bei net neišgasdino protarpinis šiltas lietutis.

Tad palinkėčiau, kad kiekvienas iš mūsų, nuvyktų į šį parką ir nesvarbu ar turime vaikučių, anūkėlių, jis įdomus ir mums, suaugusiems, juo labiau,kad įėjimas nėra brangus, o apžiūrėti tikrai yra ką. Ir nuotraukos, kurias įkeliu, tikrai neperteiks to realiai išgyvento jausmo, nuotaikos ir dvasinės ramybės.

Juk, kiekvienas mes širdyje esame vaikai, ar ne?

sraigiukas 21. Nov 2014, 13:51

Mūsų įsimintinausia kelionė, buvo aplankytas Tervetės parkas Latvijoje. Parke yra Pasakų miškas, Žaidimų aikštelė ir Nykštukų miškas, kuriais keliaudami mažieji patirs daug smagių nuotykių. Miniatiūriniai namukai, malūnas, nykštukų dirbtuvės - visur vaikai gali įlysti, viską paliesti ir išbandyti.
Kaip matote nuotraukoje, mes išlandžiojom visus namukus, vaikai buvo laimingi, dar galima pasivažinėti žaliu traukinuku, pamatyti gyvūnų, pakalbėti su nykštuku mamyte 😀
Vaikai dar ilgai po kelionės visiems pasakojo, kad buvo nykštukų miestelyje ir kalbėjo su nykštukų mamyte 😀

Mūsų kelionė buvo Šv. Velykų dieną. Užuot sėdėję namie prie vaišėmis nukrauto stalo. Išvykome automobiliais į Dreverną. Iš kurios laiveliu kėlėmės į Juodkrantę. Po ją pavaikštinėję prieplaukoje šalia laivelio pasistatėme sulankstomą staliuką papietavome. Tai buvo įsimintina kelionė tiek mažiausiems tiek vyriausiems. O Vilhelmas užliūliuotas bangų visą laiką pramiegojo. Ir leido Mums pasimėgauti ramiai nuostabiu peizažu.