Džiaugiamės, kad mūsų draugystė su leidykla "Nieko rimto" tęsiasi ir toliau jums galime pristatyti naujausias knygeles įvairaus amžiaus vaikams.
Šiandien jūsų dėmesiui - Kęstučio Kasparavičiaus knyga „Drebantis riteris“ (3–6 m.)
Ančiukas Antanas pro langą ilgesingai spokso į užtrauktas gražiosios antytės Rudės užuolaidas. Nelengva sužavėti mylimos damos širdį, ypač kai nesi ypatingas gražuolis. Bet štai iš dangaus pradeda leistis baltos snaigės, ateina žiema ir Ančiamiesčio upė pasidengia blizgančiu ledu.
Ei, antytės ir ančiukai, čiupkite pačiūžas ir skubėkit į čiuožyklą! Skubėk ir tu, Antanai, gal tau pasiseks patraukti gražiosios antytės dėmesį. Kas, kad nemoki it vėjas skrieti ledu ir neturi žvilgančių plunksnų, juk svarbiausia ne grožis, o gera ir kilni širdis.
Tiek mažųjų, tiek suaugusiųjų skaitytojų mylimas dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius, sukūręs daugiau nei penkiasdešimt knygelių vaikams, yra vienas žinomiausių šiuolaikinių lietuvių autorių. Jo veikėjai žavi ne tik Lietuvos, bet ir daugiau nei dvidešimties kitų valstybių vaikus. Dar viena paties dailininko parašyta ir iliustruota jauki bei pamokanti istorija – apie ančiuką Antaną ir jo riterišką poelgį vieną gražią žiemą mažame Ančiamiesčio miestelyje. Knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba.
Tradiciškai - KONKURSAS!
nuo lapkričio 7 iki 13 d. vidurdienio
Kada tai tiksliai įvyko, tikrai neprisimenu. Tikrai žinau, kad pradinėse klasese. Gyvenome nuosavam name, šalia ežero. Vandeniui užšalus, ant ledo pasidarydavom čiuožyklą. Išvalydavom ledą nuo sniego, jei reikia, dar papildavom vandens 😀 Čia pat, ant kranto pasidarydavom ir namelius - bunkerius iš pagalių, šakalių.. Buvo labai smagus laikas.. Čiuožinėdavom ir žaisdavom. Veliau buvo labai ilgas laiko tarpas, kai nebečiuožinėjau.. Tą smagu užsiemimą prisiminiau studijų laikais 😀 Važiuodavom į paskutinį įleidimą ant ledo. Žmonių budavo labai mažai ir buvo žymiai smagiau čiuožinėt..
Buvo labai smagu prisimint šias malonias širdžiai akimirkas 🎉..
Savo vaiką artimiausiu metu, būtinai nuvesiu pirmą kartą pračiuožt ledu. Esu tikra, jam be galo patiks 😀
Niekada nepamiršiu pirmojo čiuožimo pačiūžomis 😀)) Buvau 9 klasėje ir su klasiokais atvažiavome į Akropolį Vilniuje, kur buvo ledo arena 😀)) Kadangi į ekskursiją bet kaip nesirengsi, tai buvau su tokiu tamsiai mėlynu sijonuku 😀 su skeltukais šonuose, kas tuo metu buvo mados klyksmas. Užlipome ant ledo, pasimokinome palei sieną čiuožti ir įsidrąsinome. Lėkiau su vėju ratais ir pavargusi norėjau sustoti pailsėti, bet į mano "užmatytą" vietą sustojo kitas vaikinas ir nemokėdama gerai stabdyti taip drėbiausi 😀))) skeltukai buvo sijono iki pat viršaus 😀))))))))))))))))))))))))))))))) Bet dabar su ašaromis akyse prisimenu kaip smagu buvo.
Mes su vyru apsilankome bent kartą per metus, pasičiuožti smagu ir manau vaikams tai smagi pramoga. Jei tik vaikas turės noro, mokysime 😀
per savo trisdešimt su viršum gyvenimo metų dar nesu avėjusi pačiūžų, o tuo labiau jomis čiuožusi. gal tam dar nepribrendau? 😃 Na bet tikriausiai ateity mažasis vaikis paskatins išbandyti tą malonumą. Ypač šiais laikais, kai pilna akropolių su savomis ledo aikštelėmis 😀
Man buvo kokių 16-17 metų. Su draugai ėjom į Žalgirio futbolo stadioną, o tiksliau šalia jo buvo išlietas ledas. Už kelis litus gavo bukas pačiūžas, bet tai netrukdė 😀 Bet tą pirmąjį kartą matyt labiausiai prisimenu, nes tai buvo vienas romantiškaiusių mano čiuožimų. Buvo įjungtos fotbolo stadiono šviesos, grojo muzika, o iš dangaus krito lengvos snaigės. Buvo tikrai visai nesvarbu kaip čiuoži, ar čiuoži, o gal sėdi ant ledo 😀 Tikrai smagiai praleidome laiką su draugų kompaniją. Tą žiemą dar kelis kartus ėjome į čiuožyklą, gaila, bet kitąmet jau jos nebebuvo..
Savo dukrytes tikrai norėčiau išmokyti čiuožti, bet norėčiau tai daryti po atviru dangumi, o ne uždaroje patalpoje.. 😀
Na, pačiūžos man asocijuojasi su ta tikra žiema kokios būdavo tik vaikystėje. Pačiūžas turėjo puseserė, sesė ir aš. Tiksliai nepamenu, bet gal kokių 7-8 metų aš su jomis jau draugavau. Tai buvo labai smagus mūsų užsiėmimas. Eidavome ant tokio prūdo arba beveik šalia mokyklos stadiono išlieto ledo čiuožinėt. Kiek pamenu tuomet tai buvo gan populiarus kiemo užsiėmimas. O grįžus šlapioms į trobą, įraudusiais žandais taip gera buvo pajusti tą namų šilumą. Močiutė kūrendavo krosnį, malkos taip smagiai spragsėdavo. Pasidžiaudavome šlapius rūbus, tuomet karštos arbatos gaudavom. Smagūs prisiminimai, juk tuomet neturėjom kompiuterių, telefonų, multikus rodydavo tik tam tikru metu. O ir žiemos taip laukdavom kad galima būtų rogutėmis, slidėmis ir pačiūžomis pasidžiaugti.
Mes su tėvais gyvenome bendrabutyje, antrame aukšte. Ot tai erzindavom budėtojas 😀 Iš antro aukšto bildėdavom kartu su kaimyne apsiavusios tom pačiūžom į lauką. Nes kur ten žiemą persiausi batus? Ir kieme pamenu daug kas čiuožinėdavo. Ir vakarais, ir lengvai sniegeliui sningant. Būdavo labai smagu ir pramokus buvau neblogai 😀
Paskutinį kartą su pačiūžomis bandžiau čiuožti Žalgirio stadione gal prieš dešimt metų. Ten žiemos metu išliedavo ledą. Buvo labai smagu, juokinga iki ašarų ne tik man bet ir kitiems 😀 Drėbiausi ne kartą, nes vaikystės įgūdžių nė kvapo.
Kai paaugs vaikai tikrai mokysim čiuožti ir manau bus labai smagi šeimos išvyka
Kas kartą būdama Akropoly užmetu akį į ledo areną. Rodos ten taip visi smagiai ir lengvai čiuožia 😀
Ant pačiūžų savo gyvenime stovėjau dukart. Abu kartai lažybų pasekmės.Pirmasis buvo vaikystėje gal kokių 9-10 metų. Lažybos vyko su pussesere dėl kaimynu berniuko kiek pamenu (tada abi buvom jį isimylėnusios, stebedavom per langelį rymodamos ką veikia su kuo bendrauja 😃). Lažybas laimėjau, tačiau to berniuko taip ir neužkalbinau... Antras kartą kai stovėjau ant pačiūžų buvo trečią nėštumo mėnėsį. Susilažinau su geriausia drauge, kad man pavyktų čiuožti gan neblogai ir visai nesvarbu kad nečiuožiau 15 metų. Na ką nuvažiavom iki Akropolio užsimaukšlinau pačiūžas ir atlikau parodomąją programą. Aišku draugė už stiklo gėrė kavą ir juokėsi iki ašarų. Beje abu kartus čiuožti sekėsi gerai, galbūt todėl, kad nuo vaikystės mėgau važinėtis riedučiais. 😀 O kaip dėl savo sūnelio, tai būtinai jį mokinsiu čiuožti ir raišiodama jam pačiūžas pasakosiu, kad jo pirmas apsklankymas ledo arenoje buvo dar gyvenent mano pilvelį. 😀
aš taip pat stovėjau vienintelį kartą, kažkada, kai buvau mokinė. nelabai sėkmingai, pažiūžos buvo pasiskolintos, tad neteko daugiau ir praktikuotis. 😀 o tada ir nebuvo akropolių su ledo arenomis - reikdavo laukti žiemos, kada pašals, atsiras iš balų ledo...
praėjusią savaitę Šiaulių akropoly buvau su vidurinėle kavinukėj. specialiai suradau tokią vietą, kur būtų galima atsisėsti šalia lango į ledo areną. įdomu buvo, ką pasakys pamačius čiuožiančius žmones. trimetė, pamačius drimbančius suaugusiuos: "aš tai mokėčiau, man būtu lengva" - kurgi ne 😃D
o apie vyresnėlę dažnai jau pagalvoju, kad būtų įdomu kartu išbandyti pačiūžas, tik vis progos nerandam. 😀
Deja, bet man neteko nė karto išbandyti...
isbandziau gal kokioje 3 kl.zinau kad dar buvau pradinuke.vaikas isbande5,kai jam buvo 5 metukai.liko laiminga.sekesi jai puikiai man gerokai sunkiau
as po pirmo karto nenorejau antro nes man sukosi galva,skaudejorraumenis,net
kada pirma kart uzlipau pati asmeniskai ant paciuzu nepamenu 😀 gal 12-kos metu.......mano pirmagimis sunus pirma kart uzlipo siu metu pavasari berods 😀 jam 5metukai buvo! 😀 buvo ir asaru ir saukimo : BIJAU ,NEBENORIU,bet drasinau drasinau ir po 15min bandymu vargimu maniskis ciuoze su pingvinu vienas pats 😉 jam sekesi tiesiog puikiai 😉 o seanso paskutinemis minutemis jau beveik ledu "skriejo! vos dukryte priaugs paciuzu dydi ir ja ten vesiuos 😉 kolkas jai 3metukai ir jos kojyte nera didele,manau kitu metu pavasari jau galesiu abudu vel ten vestis 😉 specialiai mokytis ant ledo ciuozti nevesiu i burelius.....bet pati kartas nuo karto tikrai vesiuosi savo vaikus ant ledo! vien del pramogos,gi ten taip smagu! o emocijos ilgam! 😀 reik isbandyti viska 😉 mano dukra nepilnai 3m jau medziais laipiojo,na ten nuotykiu parkuose! 😀 neabejoju kad ant ledo ji dar geriau jausis nei brolis 😀