- Mama, kaip aš tavęs pasiilgau!
- Bet mes juk visą dieną buvome kartu.
- Taip, bet juk aš taip ilgai žaidžiau su močiute!
Nors visą dieną praleidau namuose su vaikais, gryno, nedalomo dėmesio tądien skyriau mažai. Šiandieniniame, greitai besisukančiame pasaulyje, kai laiko viskam trūksta, svarbu nepamiršti sustoti ir pabūti su vaiku jo pasaulyje, jo tempu, kur neblaško nepabaigti darbai ar neatrašytos žinutės, kur visas dėmesys skiriamas tik jam, nesvarbu ar tai žaidimai, ar pasakos prieš miegą, ar tylūs pašnekesiai po antklode...
Ar žinote seną kompiuterinį žaidimą "Sims", kur žmogeliams virš galvos atsirasdavo pliusiukai arba širdutės, jei jie kokybiškai pabendraudavo su kitu žmogeliu? Aš dažnai įsivaizduoju, kaip man virš galvos skraido žali pliusiukai, kai nuoširdžiai pasikalbu su sūnumi ar linksmai juokiamės su dukryte. Tad kas gi yra tas kokybiškas bendravimas? (kada atsiranda tie pliusiukai?)
Štai jums dvi situacijos:
1. Gaminate valgyti, vaikas sukiojasi virtuvėje kartu. Šiek tiek padeda, bet labiau trukdo.
2. Vaikas kviečia jus žaisti, jums taip nesinori, bet sutinkate, nors mintyse daugybė kitų dar nepadarytų darbų.
Ką daryti, kad abiejose situacijose laikas su vaiku taptu kokybišku?
Pirmoji situacija. Įtraukite vaiką. Duokite jam suplakti kiaušinį ar nuplauti daržoves. Tai du zuikiai vienu šūviu, gal netgi ir trys: vaikui - įdomi veikla, jums - pagalba. Kur gi trečias zuikis? Priklauso nuo jūsų. Gal dirbdami linksmai padainuosite, gal pajuokausite. Na, o jei pakalbinsite savo atžalą, jis tikrai įsitrauks į pokalbį. Dirbant fizinį darbą, protas atsipalaiduoja, tad galite išrutulioti labai atvirą pokalbį. (Prisiminkite save, juk apie svarbius, sunkius ar gėdingus dalykus lengviau kalbėti skutant bulves).
Antra situacija. Įsitraukte jūs! Paburzkite kaip traktoriukas, paprašykite dar vieno įsivaizduojamo torto gabaliuko, garsiai sumūkite, jei vaidinate alkaną karvę! Atsiduokite žaidimui, o ne tingiai svajokite apie vakarykštį filmą. Parodykite vaikui, kad jis ir jo žaidimas jums dabar rūpi labiausiai. Juk dažnai bežaidžiant mintyse deliojamės rytojaus planus, eidami pro šalį surenkame visas šiukšles ir dar užbėgame į virtuvę pamaišyti sriubą, nors vaikui sakome, kad žaidžiame.
Skirkime laiko žaidimui, nors trumpam, bet nuoširdžiam, kur atiduotume ne tik kūną, bet ir mintis. Būtent toks tikras, grynas ir nedalomas dėmesys ir būvimas kartu kuria tvirtą ryšį ir, žinoma, teikia vaikams daug džiaugsmo.
