Žiūriu į kalendorių - ir negaliu patikėti, kad dvi savaitės jau preity. Vienok - kas tas tėra. Kitą vertus - labai tikėjausi jau po tų dviejų savaičių vesti vaiką į darželį, na, gal ne visiškai SUPER LENGVAI, bet bent jau be tokių ašarų kaip dabar.
Grupėje atmosfera ne gerensnė: praktiškai visi vaikai (o jų yra 15a) - verkia pasikūkčiodami... Liūdna ir niekaip negaliu užverti durų ir išeiti. Nors, tiesą sakant, vienąkart pabandžiau.
O buvo taip: nukeliavom su dainom ir rudeninių lapų puokšte. Lyg ir nebloga pradžia. Tuomet linksmai nusirengėm, pasisveikinom su grupės draugais ir auklėtojom. Sėdom pusryčių. Aš pasakiau, kad tuoj grįšiu ir išėjau.
Auklėtoja neskambino, maniau, viskas ramiai.
Atėjau į darželį 12:30 val., o mano vaikas - nieko nevalgęs, negėręs sėdi kamputyje ir gailiai verkia.
Labai liūdnai tai nuteikė. Bet, žinoma, vilties dar neprarandu.
Nuo pirmadienio laukia nauji iššūkiai ir patirtys. Gal ir draugų atsiras, nes kol kas visi potencialūs draugai taip pat liūdnai šaukiasi mamų...
