Pedagogė metodininkė Kristina Pociūtė: „Be galo svarbu apgalvoti, kokiu būdu mokomoji priemonė bus pateikiama pirmą kartą.“
Ikimokyklinukai daugiausia išmoksta žaisdami. Atradimo būdu, pasitelkiant vaizduotę įgyjamos pirmosios žinios apie pasaulį, lavinamas mąstymas ir smulkioji motorika. Tačiau ateina laikas ir specializuotoms priemonėms, sistemiškai padedančioms išmokti konkrečių dalykų. Tokių priemonių parinkimas ne tik tėvams, bet ir pedagogams tampa svarbiu uždaviniu. Rinka siūlo platų pasirinkimą, kuriame ne visuomet paprasta susigaudyti ir atrasti tinkamiausią variantą. Viena priemonių, jau patikrinta ir laiko ir ne vienos šalies pedagogų, tėvų ir vaikų – „Logico Primo“. Lietuvoje ji gyvuoja jau daugiau nei 10 metų, su ja noriai dirbama darželiuose, o žaidimų lenteles galima aptikti ir daugelio vaikų kambariuose.
Apie tinkamą vaiko supažindinimą su mokymo priemonėmis pasakoja Kristina Pociūtė, Vilniaus „Atgajos“ specialiosios mokyklos specialioji pedagogė metodininkė.
Kaip atradote „Logico Primo“?
Kadangi dirbu ne tik su kalbos sutrikimų, bet ir kitokius specialiuosius poreikius turinčiais vaikais, nuolat ieškau naujų, įdomių ir naudingų ugdymo(si) būdų, metodų ir priemonių. Dažnai kalbamės su kolegomis, kas ką naudingo ir tinkamo tokiems mokiniams atrado. Šią priemonę prieš 7 metus kaip tinkamą mano tuo metu keturmečiui sūnui rekomendavo viena draugė. Kadangi „Logico Primo“ pasirodė visai įdomi ir naujoviška priemonė, nusprendžiau išbandyti. Iš pradžių daviau pažaisti savo sūnui, o vėliau pradėjau naudoti ir dirbdama su specialiųjų ugdymo(si) poreikių vaikais.
Su kokio amžiaus vaikais dažniausiai žaidžiate „Logico“?
Naudodami „Logico“ žaidžiame ir mokomės su labai įvairaus amžiaus ugdytiniais, pradedant keturmečiais ir baigiant dvylikamečiais. Labai priklauso nuo konkretaus vaiko galimybių, gebėjimų ir suvokimo.
Ar visada sulaukiate vaikų susidomėjimo šia priemone? Galbūt svarbu tinkamai supažindinti?
Visada, kai tik atnešu naują priemonę, sulaukiu labai didelio ugdytinių susidomėjimo, nes sukuriu kokią nors įdomią ar net neįtikėtiną istoriją iš kur ją gavau, o kartais net tenka suvaidinti kokią nors žaidybinę situaciją. Pirmiausia duodu vaikams iš visų pusių ją apžiūrėti, ištyrinėti konstrukciją, leidžiu užduoti jiems rūpimus klausimus. Pastebėjau, kad praleidus šį žingsnį darbas nebūna toks sklandus, mokiniai dažnai nukrypsta nuo užduoties esmės ir koncentruojasi ties nereikšmingomis detalėmis.
Naudojant priemones kai kurių ugdytinių susidomėjimas išlieka ir jie noriai dirba, kovodami su keliamais iššūkiais. Tačiau yra ir tokių vaikų, kurie susidūrę su pirmais sunkumais nebenori net pažiūrėti į šią priemonę, pradeda pykti vos ją išvydę. Todėl iš tikrųjų yra be galo svarbu apgalvoti, kokiu būdu „Logico“ bus pateikiamas pirmą kartą. Reikia labai daug fantazijos ir išradingumo galvojant, kaip palengvinti šios priemonės naudojimą ir didinti motyvaciją įveikti iššūkius.
Kokios, Jūsų manymu, stipriosios šio žaidimo pusės?
Mano praktika leidžia teigti, kad stipriausios šios priemonės pusės yra žaismingumas, vizualumas ir universalumas. Žaismingi piešinėliai labai patinka mokiniams, jie noriai patys renkasi užduotis. Jos pateikiamos labai aiškiai vizualiai, todėl nebūtina mokėti skaityti, kad suprastum, ką turi padaryti. Užduočių lapų gausa leidžia lavinti ir įtvirtinti tam tikrus gabėjimus. O daugiausia džiaugsmo ugdytiniams teikia galimybė pasitikrinti, ar jie tinkamai išsprendė užduotis.
O ką dar būtų galima tobulinti?
Manau, kad ugdytiniams būtų labai įdomu, jei „Logico Primo“ konstrukcijoje tam tikri paveikslėliai galėtų skleisti garsą. Tada, ypač specialiųjų poreikių mokiniams, būtų dar didesnė motyvacija mokytis naudojant šią priemonę.
Taip pat būtų galima pasunkinti užduotis ir padaryti daugiau pasirinkimo variantų, kaip buvo „Logico Piccolo“.
