Ką Saulė mano apie katę, pavirtusią žmogumi?

Jau kvepia atostogomis...mmm. Manoji dešimtmetė jau planuojasi, kur vyks, ką veiks, su kuo sutiks ir... kokias knygas skaitys. Taip taip - kaip gi be jų ;) Šįkart Saulutė dalinasi savo įspūdžiais apie vieną naujausių "Nieko rimto" knygų - Annie M.G. Schmidt “Minusė”.

Man labiausiai, žinoma, patiko Minusė, nes ji buvo labai miela panelė. Įdomiausia, kad Minusė nebuvo šiaip žmogus.

O jei tiksliau, ši istorija pasidėjo tuo, jog Minusė iš tikrųjų yra ne žmogus, o katė. Ji su savo sese gyveno Emos gatvėje ir turėjo gražų sodelį. Prie jų sodybos buvo įsikūręs toks Biochemijos tyrimų institutas. Ta katė (kuri po to bus Minusė) su sese valgė iš šiukšlių dėžės netoli to instituto. Ir kaip tyčia pataikė suvalgyti išmestą bandymams skirtą kažkokį daiktą. Jos jį suvalgė ir pavirto į žmones ir tada prasidėjo įdomiausia istorija. 

Minusė pavirtusi žmogui apsistojo pas tokį Tibę. Jis dirbo laikraštyje. Tibė merginai leido gyventi pas jį su ta sąlyga, jei ji padės jam dirbti. O Minusė buvo gudri - ji mokėjo susikalbėti su katėmis. Šiaip aš irgi norėčiau skaityti kačių mintis ar suprasti kitų gyvūnų kalbą.

Taip Minusė ir padėjo dirbti Tibei. Kaip? Ogi ji gaudavo informaciją iš kačių, nes jos viską pirmos sužinodavo.

Dar buvo toks Elemetas. Jis visiems miestelio gyventojam patiko. Jis pelnė pasitikėjimą iš savo “gerumo”, nors jis iš tiesų nebuvo toks geras. Vieną kartą Elemetas partrenkė silkininką, bet nenorėjo to pripažinti. Minusė visa tai pirma sužinojo (jau nebereikia sakyti, iš kur) ir norėjo perduoti Tibei, kad jis parašytų į laikraštį. Bet jis nesutiko, nes juk visi žmonės pasitiki Elemetu, o ne juo. Bet viskas baigėsi gerai…

Na tokių panašių nuotykių ir įdomybių pilna knyga.

Man tokios knygos patinka :)

Tradiciškai dukra visą širdį sudėjo į piešinį...