Prieš keletą metų gavau sveikinimą iš draugės, kuri rašė prancūzų kalba. Bandysiu fragmentą išversti...
„Gyvenimas – didelis spektaklis, kuris nuolat kartojasi, tik jame keičiasi aktoriai...“
Iš tiesų, atrodo niekas nepasikeitė: ir vėl žydi vyšnios, auga žolė, šviečia saulė... Ir mes vis tokie patys, viskas tas pats. Tik trūksta artimųjų: kam senelių, kam tėvų, brolių. Atėjus šventei, dažnai pagalvoju, kad reikia džiaugtis šia diena, šia minute. Juk taip viskas laikina, pralekia lyg pagreitintoje filmo juostoje.
Lyg vakar pati laksčiau po kiemą su žaisliniu kibirėliu, o šiandien tą daro mano dukrytė. Džiaugiasi, krykštauja ir bando užpildyti tuštumą, netektis, neviltį... ir tuo pačiu moko jausti atsakomybę už save, už kitus. Ir gyvenimui suteikia daug, daug spalvų.
Spalvų tokių, kurios džiugina, sušildo, įkvėpia dvasinei ramybei, grožiui, harmonijai. Nuėjus į mišką ar į kiemą, atrodo lyg kiekvienas žiedelis šoktų, pritariant paukštelių skleidžiamai melodijai.
Pasijaučiu vėl vaiku. Ir su Birutėle pradedame dūkti. Iškart pagalvoju, kad aš labai, labai laiminga.
Tuomet atrodo, kad viskas dar gražiau sužysta, dar ryškiau, nei vaikystėje. Dar džiugu, kad šis pavasaris mano dukrytei jau antras. Kasmet vis turtingesnis potyriais.
Ir pradedu laiką skaičiuoti iki vaiko gimimo ir po vaiko gimimo. Bandau lyginti, ir pastebiu, kad svarstyklių svirtelė nusveria laikotarpį po vaiko gimimo. Džiaugiuosi, vadinasi, gyvenu prasmingą gyvenimą.
