Dovana - viešnagė Molėtų observatorijoje

Sveikas, mylimas Mamyčių klube ir čia esančios mamos! Norėčiau Jums trumpai papasakoti, apie "Didžiausią Lietuvos akį - Molėtų observatoriją".

Ši kelionė įvyko visai netikėtai ir neplanuotai... Vieną šaltą žiemos vakarą grįžusi mama pranešė, kad už gerą darbą vienoje firmoje, gavome dovaną - visai šeimai nemokama kelionę į šią nuostabią ir paslaptingą vietą.... O tai buvo džiaugsmo! Išsipildė dar viena svajonė...!

Trumpai apie observatoriją:

Didžiausia Lietuvos observatorija yra įsikūrusi Molėtų rajone, ant Kaldinių kalvos (200 m virš jūros lygio). Observatorijoje veikia trys teleskopai, iš kurių 1991 m. 165 cm. teleskopas reflektorius - didžiausias teleskopas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje šiaurinėje Europoje. 

Observatorijoje organizuojamos ekskursijos, kurių dalyviai supažindinami su Lietuvos ir pasaulio astronomijos naujienomis, teleskopais, nuostabaus grožio spalvotomis planetų, žvaigždžių, ūkų, spiečių, galaktikų nuotraukomis!

Atvykus mums į Molėtų observatoriją buvo suteikta galimybė stebėti dangų pro teleskopą. ((Vis dar nemokame juo elgtis ir žiūrime ne pro ten ;p))

Pamatėme žvaigždžių spiečių, kuriame gimsta naujos žvaigždės, Meškos žvaigždyną, Oriono žvaigždyną, stebėjome Jupiterį ir jo 4 palydovus, bei, žinoma, mėnulį.

Viena maža mergaitė labai nustebo pamačiusi mėnulį ir sušuko: "Juk čia sūrio gabalas! Matyt, jį pelytės išgraužė..." Vėliau ilgai klausinėjo, kaip pelytės taip toli nukeliavo, kol galiausiai pati suprato, kad jos šokinėja nuo vienos planetos ant kitos!

Kaip ir dauguma žmonių, aš taip pat tikėjausi, kad pro teleskopą žvaigždes ir kitas planetas pamatysiu labai aiškiai, didžiules ir ryškias, bet deja... Jos visiškai nepanašios į internete esančius spalvotus paveikslėlius!

Hihi...tačiau jausmas vis tiek nerealus, pasijutau lyg stovėčiau ne ant žemės, o kažkur toli toli...!

Beje, nuostabus jausmas laikyti rankoje dangaus kūną - meteoritą! Keisčiausia tai, kad jį paėmus, jis buvo gerokai šiltas... Kodėl? Neaišku, niekas neišdavė mums šios paslapties, bet jis taip ir neatvėso...

Laikant jį rankose man kilo labai daug minčių, iš kur jis nukrito? Koki ilgą kelią keliavo? Kur buvo dar užsukęs? Bet į šiuos klausimus atsakyti, deja, neįmanoma...

Pažiurėjus filmuką apie visatą, darosi labai nejauku... Nes pasirodo, ta mūsų žemė nėra jau tokia ir didelė, kaip man atrodė lygi šiolei...

Palyginus Žemę su Saule ar net kitomis planetomis, matome, kad ji visai mažas taškelis, o tiksliau, jos iš viso nebesimato... Tai kokio dydžio esame mes? Žmonės? Žinote, pasijutau kaip labai maža bakterija gyvenanti neaiškioje terpėje...

Grįžtant namo, visą kelią, niekaip negalėjau atitraukti akių nuo dangaus. Po šių stebėjimų man jis pasidarė dar mielesnis ir gražesnis... tačiau širdelę užplūdo dar daugiau klausimų...