Pralėkė mėnuo nuo dienos, kuomet mes visi, tiek maži, tiek dideli šeimos nariai pradėjome naują etapą.
Į dienos rutiną “įsivažiavome” pakankamai sklandžiai. Dominykas su sese, lankančia darželį, ir vasarą gyveno kėlimosi-pietų ir naties miego - valgio meto režimu, labai panašiu į taikomą ugdymo įstaigoje. Taigi, kėlimasis rytais šiuo metu vyksta dar gerokai iki žadintuvo, kas tikrai stebina. Kai kuriais rytais dar spėjame ir dėlionę apie meškučio dieną sudėlioti - taip be skubėjimo susitvarkę pabūname kartu, o mamos dėmesio ir individualaus laiko Dominykui tikrai reikia šiuo nauju nelengvu metu.
Darželį geru oru pasiekiame dviračiais, rudenėjant - automobiliu. Atėjęs į grupę Dominykas vis dar graudinasi, tačiau pasiimant - jau atbėga linksmesnis. Savo kalbele pasakoja apie dieną, pasivaikščiojimus lauke ir ten sutinkamą sesę Patriciją, piešimo užduotėles grupėje, ką valgė. Po pietų valgio keliaujame į namus, prieš tai Dominykas būtinai lauke apžiūri keletą žaislų, o pro meistro įrankių lentą niekuomet nepraeina. Keičiasi metų laikai, o Dominykas jau turi tradiciją užrakinęs spynas, uždaręs dureles pasakyti “ate” ir keliauti į užtarnautą pietų miego poilsį namuose.
Vakarais skubame pasiimti sesės, važinėjame dviratukais, žaidžiame, valgome vakarienę ir stengiamės kiek anksčiau eiti miegelio. Dominykas ne iš tų, kurie užmiega tik atsigulę, tad karats vonia, knygelė, dienos “reikalų” aptarimas - neatsiejamos rutinos dalys.
Bendras nuovargis, išreiškiamas nuotaikų kaita ir dažnu pasitikrinimu: “mamaaa”, jaučiasi. Tačiau nieko neskubiname ir tikimės, kad palaipsniui viskas stosis į vėžes.
Labai smagu kas savaitę sulaukti laiškelio iš Dominyko auklėtojų - papasakojama, kuo vaikučiai gyveno savaitę, ką mokėsi, kaip sekėsi susipažinti ir įsitraukti į darželio kasdienybę.
Tiesa, darželyje nemažai susirgimų vėjaraupiais atvejų (kitose grupėse), labai tikimės, kad ši ir kitos ligos aplenks, o jeigu ne - neiškrisime iš vėžių ilgam. Nes svarbus pirminis mažo - didelio Žmogaus kelias į darželį jau nueitas.
Iki!
