Ilgai galvojau kaip pradėti pasakojimą apie Ignotą.
Jam 3 ir jis vijurkas. Vienavertus jis labai savarankiškas, išgyvenantis "aš pats" etapą, bet kitavertus mamyčiukas dar tas. Ir neduok Dieve, kas ne pagal jo pageidavimus, tai ugniagesių sirena nublanktų prieš jo balso sugebėjimus.
Dažnai jis būna angelas-nors prie žaizdos dėk, bet pasitaiko ir tokių dienų, kai man ima atrodyti, kad nemoku su juo susitvarkyti.
Kokia bus jo darželio lankymo pradžia bijau net pagalvoti. Nuoširdžiai nepergyvenau nei dėl vieno tiek, kiek dėl jo. Bet tai turbūt labiau mano bėda, kaip mamos, nei jo - kaip būsimo darželinuko.
Ir dabar, rašydama, suvokiau vieną paprastą tiesą, kad ir kaip noriu išleisti jį į platųjį gyvenimą, pasąmonėje dar esu prisirišus prie jo per stipriai, o jis... Jis jaučia ir manipuliuoja. Suvokimas, kad jis kad jis jauniausias, trečias ir paskutinis daro savo. Va tokia ta mano ir Ignoto istorija.
Linkiu sau persilaužti, o jam ir toliau ugdyti "aš pats" etapo pasiekimus.
Atrodo toks rimtas vyrukas?. Sėkmės Ignotui darželyje!