Rugpjūčio 4 diena vaikų literatūroje reikalauja dėmesio. Šiandien minime fiziko, eseisto ir vaikų knygų rašytojo (koks derinys!) Gendručio Morkūno gimimo dieną. Jo literatūrinis palikimas mažesnis už tiksliųjų mokslų pasiekimus, tačiau toks svarbus, kad kasmet norisi pasakyti ką nors gražaus šio žmogaus adresu.
Šiais metais galime pasidžiaugti pakartotu „Grįžimo istorijos“ leidimu (leidykla „Nieko rimto“). Knyga apie mergaitę Viliją, kuri, dar kūdikis, dingsta ir atsiranda tik po daugelio metų – vienintelė vaikų literatūros knyga, patekusi į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą meniškiausių 2007 metų knygų dvyliktuką. Taip pat ji išrinkta geriausia tų pačių metų knyga vaikams ir paaugliams, o G. Morkūnas įrašytas į IBBY Garbės sąrašą už nuopelnus vaikų literatūrai.
Šioje puikiai įvertintoje istorijoje linksmai pasakojami sudėtingi dalykai. Pagrindinė herojė susiduria su patyčiomis, nesupranta suaugusiųjų pasaulio taisyklių, ji visiškai kitokia nei iš jos tikisi aplinka. Ir kas nugalės: aplinka ar mergaitės savitumas?
Šį pasakojimą, kaip ir kitus G. Morkūno kūrinius, su malonumu skaito ir suaugusieji, knygų gurmanai, širdį šildančių istorijų ir gero humoro mėgėjai. Tačiau ne tai svarbiausia. Gendručio kūrybą skaito vaikai. Noriai, niekieno neverčiami. Galbūt todėl, kad autorius vaikus ne tik mylėjo, bet ir gerbė. Ir tai padėjo išvengti gražbyliavimo, mažybinių žodžių, banalių siužetų. Gendrutis visada su vaikais kalbėjosi kaip su sau lygiais, tokiais juos ir laikė. Šiuo požiūriu rėmėsi ir jiems rašydamas. Todėl vaikams skaityti jo knygas smagu, neįkyru ir, svarbiausia, nenuobodu.
Ir naudinga, bet tai jau rūpi mums, suaugusiesiems.
Pats Gendrutis Morkūnas irgi buvo skaitantis vaikas, nors gyveno kaime, kur visų pirma turi atlikti būtinus ūkio darbus, o tik tada klaidžioti literatūros laukais. Autorius yra sakęs, kad tik lyjant galėdavo skaityti, kiek nori. Net paskutinėmis gyvenimo dienomis žmonai prisakė, kad laidotuvėse nebūtų gėlių, geriau atėję atneštų knygų, kurias bus galima atiduoti tiems, kam jų trūko.
Autorius niekada nekaltino vaikų, kurie nenori skaityti, nes teigė, jog suaugusieji visokiais būdais bando užmušti norą skaityti knygas. O vaikai moka taip įsijausti į knygą, kad pamiršta viską aplinkui, ir tik jie visada pasako tiesą apie skaitytą knygą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Gendrutis Morkūnas tikėjo vaikais, juos mylėjo ir gerbė, todėl nei trupučio nenuostabu, kad jo nedidelis literatūrinis palikimas tebeaugina skaitytojų būrį.
Parengė Simona Kalvelytė
