Džiugu pranešti, kad mūsų projekto Į darželį su SAULE", dalyvė – beveik trejų metų Saulutė mokyklėlės “Strazdanėlės” Vaikų priežiūros centro „MINIdarželis“ slenkstį mina jau trečią savaitę. Skaitant mamos Ilonos pasakojimus, pamažu tampa aišku, kad dukrytės adaptacija nebus lengva. Kol savaitgalį Saulutė ilsėjosi ir išdykavo su tėveliais, pakalbinome grupės auklėtojas Ritą ir Martą, kaip jų akimis sekasi mergaitei prie visko priprasti.
Pusryčiai baigiasi paragavus tik arbatos
Kiekvieną rytą atėjus į darželį Saulė sėdasi kartu su visais prie pusryčių stalo. Paklausta, ar valgys – atsako, jog valgė namuose ir ne bet ką, o „bulką su šokoladu“ (aišku, to nebuvo). Tačiau mes nepasiduodame ir atkakliai kiekvieną rytą Saulei padedame dubenėlį su pusryčiais (dubenėlis turi būti būtent tas, kurį atsinešė iš namų), tačiau košė lieka nepaliesta.
Įvairūs bandymai įkalbinėti kaip „auklėtojos nori košės, tačiau nežino, ar ji skani, prašo Saulės paragauti ir įvertinti; kad užtenka paragauti tik vieną šaukštelį ar kruopelytę“ neveikia. Pilvuko tikrinimas, ar jis pilnas, ją pralinksmina. Saulė atsako – jis tuščias. Pusryčiai baigiasi paragavus tik arbatos.
„Aš valgysiu namie su mama“
Kai ateina pietų metas, visiems vaikams yra pranešama, kad laikas tvarkytis ir eisime pietauti. Visi vaikai krykštauja, o Saulė praneša „Aš nevalgysiu, nes aš valgiau namuose“. Einant pietauti ji pradeda kukčioti, tuomet mes Saulę nuraminame, pasakydamos, kad ji turi bent atsisėsti su visais vaikais ir atsigert bent jau arbatos. Tuomet ji nurimsta ir eina kartu.
Visą savaitę Saulei buvo užsakomi pietūs kartu su visais vaikais, tačiau ji jų net nepaliesdavo – „Aš valgysiu namie su mama“. Jokie įkalbinėjimai Saulės nesuminkštindavo. Ketvirtadienį darėme eksperimentą – Saulė pietus nešėsi iš namų. Ir mes galvojome, kad tai Saulei padės, tačiau mes klydome.
Pamačius mamos kotletukus, niekas nepasikeitė. Ji žinojo, kad tai jos maistas iš namų, tačiau vis tiek kartojo tą patį „aš pavalgysiu namie“. Ir sakymai „Saule, mama liūdės, jei tu nevalgysi jos kotletukų“ reakcijos nesulaukė.
„Ji siūlė man suvalgyti jos kotletukus arba, sako, juos parsineš namo ir suvalgys. Pietūs baigėsi atsigėrus arbatos,“ – šyptelėjo Rita.
Ir tuomet mes šventėme vieno berniuko gimtadienį. Kokio gi vaiko nesuvilios tortas. Mes manėme, kad torto valgymas baigsis taip pat, kaip pietūs, bet mes klydome – torto Saulė paragavo ir suvalgė pusę gabaliuko.
Kol kas šios savaitės pasiekimas – Saulė prie stalo sėdi su visais vaikais ir atsigeria arbatos. Prie stalo ji būna linksma, kalba. Ašaros dingo.
Su mama atsisveikina be didelio liūdesio
Kiekvieną rytą Saulė darželyje pasilieka be didelių liūdesių, neatsisveikindama su mama tiesiog nueina. Būdama su vaikais ji vis dar vengia bendravimo, tačiau smalsumas išlenda ir ji pradeda su jais juoktis, žaisti kartu, žinodama, kad Rita yra šalia. Ji pradėjo bendrauti ir su Marta. Lipant laiptais ji pradėjo pasitikėti vaikais – duoda ranką. Žaidžiant visiems bendrai ji mielai įsitraukia į linksmybes. Pamokėlėse ji jaučiasi puikiai: dainuoja, šoka, groja, minko molį, piešia....
O štai ir Saulutės garsusis dailės darbelis, kurį pristatydama tėčiui ir mamai išdidžiai pareiškė: „Čia grybas baravykas!“
Dar vienas dailės darbelis "Panda"
Sekite trimetės Saulutės žingsnelius į darželį projekte
Į darželį su SAULE
...o man taip gaila tos mergytes,nes numanau,koki liudesi sirdeleje nesiojasi.... Tas pratinimas prie darzelio man kazkodel asocijuojasi,kaip pratinimas prie nelaisves....Kiek asareliu,kiek nuoskaudu vaikiukai ten patiria,zinoma daug kas pasakys,kad tai socialiniu igudziu ,bendravimo,kurybingumo ugdymas,bet tai tuo paciu ir vaiko nervuku gerokas patampymas 😉 Neturiu nieko labai pries darzelius,bet pati turiu daug liudnu ir skausmingu prisiminimu is savo pacios gyvenimo,kai lankiau darzeli,gal del to taip ir rasau...lai neuzpyksta tos,kurios darzelius myli 😀 Viena pedagoge yra sakiusi man-jei yra galimybe,tai vaikui pilnai uztenka pries mokykla darzeli palankyti metus laiko......
as irgi nekalbinciau del to valgymo, ateis laikas ir valgys. vaikai puikiai supranta viska ir mato, tad tie ykalbinejimai ir nevalgymo akcentavimas tik suteikia vaikui demesio centra, kuriame jis nori buti visada. p.s. cia mano nuomone 😀
Rytoj skaitykite, ką psichologės komentarą apie vaiko užsitęsusį buvimą darželyje pusę dienos.
cituoju: "Jokie įkalbinėjimai Saulės nesuminkštindavo", " Ir sakymai „Saule, mama liūdės, jei tu nevalgysi jos kotletukų“ reakcijos nesulaukė."
man čia skamba kaip auklėtojų akcentavimas tą valgymą. bet gal Saulei to reikia, arba kitiems vaikams, aš su saviškiu pastebėjau, kad jokie įkalbinėjimai nepadeda arba special tada nedaro, o jei yra palikta maniškiui vieta (ratelyje, prie stalo, žaidimuose, ant kėdutės prisėst ir tt) ir vyklsta veikla natūraliai neakcentuojant, kad prisijunk, jis galiausiai ateina ir prisijungia pats. o Žinoma čia geriausia istorijoje yra, akd jau ašaryčių nėra, atsisveikina.
Tai aš taip ir supratau, jog neakcentuoja - tiesiog pasiūlo arbatos, valgyti ar ne jau pati Saulė sprendžia. Tiesiog mes garsiai tą aptarinėjame 😀)
Manau, daug smagiau, jog jokių ašarų ar ožiukų dėl pasilikimo nėra, o tas maistas su laiku tikrai susitvarkys.
😀 kaip fainai😀
aš tai būčiau linkusi visai neakcentuoti to valgymo ir tuo labiau neįkalbinėti. maniškis labai nenori pasilikinėti grupėje, tai jeigu tik auklėtojos pradeda įkalbinėti - dominti arba guosti tai iš vis viskas blogai. geriausia "nekreipti dėmesio", užsiimti veikla ir tikėtis kad prisijungs ir maniškis. Paprastai taip ir atsitinka, greit nukabintą lūųpytę pakeičia šypsenėlė ir užsimiršęs įsitraukia į veiklą, o jei įkalbinėja tai special atsikalbinėja, nedarysiu, nenoriu, nevalgysiu, nesirengsiu, nemiegosiu, nepasiliksiu ir tt.
Na jau viskas kaip ir šaunu,puiku,adaptacija kaip ir įveikta,tik tas nevalgymas liko ☹