1,5 metų vaikas jau žino visas raides. Kaip?

Tarp visuomenėje vyraujančių dviejų kraštutinių nuomonių - nespausti tokio mažo vaiko mokytis ir pradėti mokyti kuo anksčiau, kad užaugtų genijumi, pasirinkau daryti tai, kas man ir vaikui smagiau.

Sulaukus 14 mėnesių, atėjo laikas, kada sūnus prisimindavo viską( sąvokas- paklaustas parodydavo formas, spalvas, daiktus, daiktų vietas ir kt.), tik kartą ar kelis kartus išgirdęs/ pamatęs, tad kodėl to laiko neišnaudoti kiek įmanoma prasmingiau? Labai greitai žinojo visas spalvingo raidyno raides, tačiau žinoti nepakanka, reikia tas žinias įtvirtinti, kartoti ir pasėti joms meilę vaiko širdyje, kad atsirastų noras jas naudoti ir plėsti, tad ką darėm toliau:

·         Dar kol buvo visai kūdikis, namuose kabėjo įvairių stilizuotų raidelių, kurias tiesiog žiūrėdavome kaip paveikslus;

·         Lipdėm raides iš spalvoto plastilino;

·         Dėliojom iš kamštelių, kankorėžių, pagaliukų, akmenukų, kukurūzų...;

·         Slėpėm raides namuose ir ėjom jų ieškoti;

·         Visą savaitę ant durų kabėdavo trys raidės - keliai, nupieštos ant užspaudžiamo maišelio, viduje įdėjus karoliuką, vaikas stumdavo karoliuką raidėse nupieštų rodyklių kryptimis. Dienos metu vis paklausdavau kur kokia raidelė - jis nubėgdavo parodyti;

·         Atėjo laikas, kai klausimą „ Kur A?“, pakeitė „Kokia čia raidelė?“ – išėję pasivaikščioti rašydavome raides pagaliukais, kreida kelyje (tuo pačiu tai padėdavo greičiau eiti), tai pasidarė ir tradicija ir smagus žaidimas;

·         Sūnui labai patinka mašinos, tad greitai mašinas pats susiejo su raidėmis, pastebėjęs raides numeriuose- nepraeina pro mašiną neapžiūrėjęs ratų ir nepasakęs numerio raidžių;

·         Žaidėm raidžių paiešką su nenaudojama kompiuterio klaviatūra;

·         Daug daug piešėm pirštais vandeniu ir dažais, ne tik ant lapų, bet ir ant kūno;

·         Vakarinis masažėlis- raidelių rašymas ant nugarytės ir spėliojimas...

Dabar jam 2 metai, kiekvienas rytas ir diena neįsivaizduojami be knygelės, visur pastebimos raidelės ir jau bandomos jungti. Tiesą sakant, nė nežinau, kiek čia mano pastangų dėka, o kiek iš prigimtinio kiekvieno vaiko noro ir smalsumo sužinoti kažką naujo, pažinti pasaulį, tuo labiau, jei apie tai kalba „užsidegusi“ mama, vadinasi tai gera. Jei mamai smagu, tai ir darysiu tai, kas mamą džiugina... Ar dažnai klysdavo? Taip, bet reakcija būdavo ne gėdinimas, ne barimas, o tiesiog paprastas „Ne- čia N, namas“ ir klausiama toliau, o po to pakartojam, kol pavyksta pasakyti/ parodyti teisingai.

Na, o kokius raidelių mokymosi būdus naudojate Jūs? Kaip sekasi?