Sekmadienio vidurdienį su šeima patraukėme į Keistuolių teatrą. Tuštoka aikštelė, lietus ir nė vieno vaiko su gėlėmis rankose einančio link teatro...Aha, kažkas ne taip. Tas kažkas, paaiškėjo buvo mama, neapsižiūrėjusi ir nepasitikslinusi, jog spektaklis "Juozapas ir jo svajonių apsiaustas" prasideda 15 val. Smagiai pasijuokę radome ką veikti ir grįžome laiku.
Dažnai besilankant vaikiškuose spektakliuose, pastebiu tendenciją, kad kūrimo maniera vis labiau darosi minimalistinė. Nežinau, ar toks stilius, ar lėšų taupymas, bet spektakliuose dažnai vaidina vos keli aktoriai, dekoracijos būna daugiau simbolinės ir labai paprastos, sceniniai drabužiai dažniau abstraktūs, nei puošnūs. Žinoma, tai skatina vaizduotę, bet kartais taip norisi tokio "ohoho" įspūdingo reginio. Todėl buvo beprotiškai gera pasijusti lyg tikrame Niujorko Brodvėjaus teatre, kai prasidėjus spektakliui Keistuolių teatro sceną užpildė dekoracijos ir gausybė aktorių, pasipuošusių įdomiais ir ryškiaspalviais kostiumais.
Spektaklis pastatytas pagal A.L.Webberio ir Tomo Rice'o miuziklą „Joseph and the Amazing Technicolor Dreamcoat“, tad nėra ko ir pridurti - muzika buvo pribloškianti.
Scenoje buvo atkurta Biblijinė istorija apie Juozapą, kurį broliai pardavė vergijon į Egiptą, o jis suviliojęs savo šeimininko žmoną (va čia keistoka detalė vaikų spektaklyje) patenka į kalėjimą ir ten pradeda pranašauti pagal sapnus. Tai sužinojęs faraonas Ramzis pasikviečia Juozapą ir prašo išaiškinti jo sapnuojamus košmarus. Vaikinas tai padaro ir tampa faraono numylėtiniu. Ir tai dar ne viskas! Juozapo laukia akistata su beširdžiais broliais, kurie nežinodami, jog sapnų aiškintojas yra jų brolis, kreipiasi pagalbos į jį. Pradžioje Juozapas sumano broliams atkeršyti, bet vis tiek pabaigoje laimi meilė ir draugystė. Smagu, kai spektaklyje primenamos svarbiausios vertybės.
Šiek tiek baiminausi religinės tematikos, bet jos ten tikrai nesijaučia, todėl gali eiti visi, net ir nežinantys kas yra Biblija.
Merginos spektaklyje sėdėjo "apšalusios", nes visas spektaklio tempas yra labai greitas, neleidžiantis atsikvėpti, o po kiekvieno išstojimo norisi ploti.
Tiesa, kadangi visa istorija pasakojama tik dainuojant, mažajai Eleonorai buvo šiek tiek sunkiau suprasti veiksmą, bet dekoracijos, šviesos ir muzika neleido nuobodžiauti. O ant sienų rodomos vaizdo projekcijos padėjo suprasti kai kuriuos siužeto vingius.
Smiltė labiausiai susižavėjo ryškiu Juozapo apsiaustu ir po spektaklio pasigirdo: "Aš irgi tokio noriu...", eh, galėtų Keistuoliai fojė po visko pardavinėti spektaklinių suvenyrų (ne tik CD ar programėles), tikrai būtų tekę įsigyti.
Dėl puikios muzikos, įkvepiančių vaizdų rekomenduočiau spektaklį net ir patiems mažiausiems, o didesni susipažins su Lietuvoje nedažnai rodomu miuziklo žanru.
