Mano suneliui 1.2 men. Aktyvus vaikas, visur lipa, lenda, aparaturos mygtukus jungineja, net mums ziurint televizoriu isjungia. Viska meta nuo stalo, net savo buteliuka, atsigeria ir ji nepastato ant stalo ar ant zemes, bet meta i zeme. Is pradziu graziai kalbejausi, rodziau, kaip tai reikia daryti, taciau jis nusisugdavo ir nueidavo savo keliais. Veliau pradejau griesciau, suimdavau stipriau uz rankutes ir aiskindavau jam rodydama, po to liepdavau pakartoti, bet ir tai nepadeda. Del technikos junginejimo, tai karta nesusilaukiau, pasiemiau muselems pleksnute ir stipriai sudaviau i stala, atkreipdama jo demesi, kad negalima, nu nu nu, Mariukas negeras ir mes su tetuku rodom jam nu nu nu. Kita diena jis vel lenda, daviau per pirstukus ir palikau ji verkianti. Trecia diena jis vel lenda, taciau pradejo reguoti, kai pasakydavau, kad ateina mama ir duos tau per negeras rankytes, vaikas atsitupe ir is leto nuejo. Bet kol dar pati auklejimo pradzia, kaip reiketu aukleti vaikiuka, Pasodinti ji ant kedutes kad susimastytu, ka daro dar per mazas, musti - sirdele skauda, Sakau negalima, negeras Mariukas, tik tai minutei. O jis lipa ant palanges, baisu, kad nenuksristu, nespeju jo suziureti, bet gal tai butu pamoka???? Bt kam mamai ar suneliui?
Mano nuomone vaiko auginimas - tam tikra meno rusis 😀 Mes kiekviena tai darome savaip, ne pagal kazkokias taisykles ar kazkieno patirti, juk vienodu vaiku nebuna, taigi ir "aukleti" juos reikia skirtingai. Nors man labiau patinka zodis "mokyti" o ne aukleti 😉 Tavo Mariukas dar labai mazas. Jis per lytejima susipazysta su ji supanciu pasauliu. O technika juk pats idomumas!! (ypac vyrams, busimiems sios srities zinovams!!). Mano mazoji elgdavosi lygiai taip pat, taciau as sudariau jai tokias salygas, kad ji prieitu, liestu ar imtu tik tai kas jai nesukelia pavojaus. O kas galima ir kas negalima ismokstama palaipsniui, ne per viena diena. Juk mamos tam ir yra, kad "parodytu kelia". Nebark labai savo maziuko, jis tikrai visko dar ismoks. Kantrybes tik 😀
Mano suneliui 1.2 men. Aktyvus vaikas, visur lipa, lenda, aparaturos mygtukus jungineja, net mums ziurint televizoriu isjungia. Viska meta nuo stalo, net savo buteliuka, atsigeria ir ji nepastato ant stalo ar ant zemes, bet meta i zeme. Is pradziu graziai kalbejausi, rodziau, kaip tai reikia daryti, taciau jis nusisugdavo ir nueidavo savo keliais. Veliau pradejau griesciau, suimdavau stipriau uz rankutes ir aiskindavau jam rodydama, po to liepdavau pakartoti, bet ir tai nepadeda. Del technikos junginejimo, tai karta nesusilaukiau, pasiemiau muselems pleksnute ir stipriai sudaviau i stala, atkreipdama jo demesi, kad negalima, nu nu nu, Mariukas negeras ir mes su tetuku rodom jam nu nu nu. Kita diena jis vel lenda, daviau per pirstukus ir palikau ji verkianti. Trecia diena jis vel lenda, taciau pradejo reguoti, kai pasakydavau, kad ateina mama ir duos tau per negeras rankytes, vaikas atsitupe ir is leto nuejo. Bet kol dar pati auklejimo pradzia, kaip reiketu aukleti vaikiuka, Pasodinti ji ant kedutes kad susimastytu, ka daro dar per mazas, musti - sirdele skauda, Sakau negalima, negeras Mariukas, tik tai minutei. O jis lipa ant palanges, baisu, kad nenuksristu, nespeju jo suziureti, bet gal tai butu pamoka???? Bt kam mamai ar suneliui?