Žindymas ir čiulptukas

Uždavę Jums klausimą, ar verta kūdikėlį pratinti prie čiulptuko, kad jis vietoj jo nenaudotų krūties, sulaukėme daug pasisakymų. Šiandien tą patį klausimą pateikėme žindymo konsultantui, vaikų ligų gydytojui Kazimierui Vitakuskui.

Ar čiulptukas turi įtakos žindymui, tiksliau - pieno mažėjimui? O gal atvirkščiai, kad kūdikis nenaudotų krūties nusiraminimui (užmigimui, naktį), jam duoti čiulptuką? Ką Jūs patartumėte?

Komentuoja Kazimieras Vitkauskas, vaikų gydytojas, knygos apie kūdikių žindymą Knyga“Nepakeičiamas kaip motinos meilė”  autorius

Taip, čiulptuko naudojimas labai dažnai būna žindymo nesėkmių ir pieno mažėjimo motinos krūtyse priežastimi. Kad mamytės iš krūties maitinamas kūdikis galėtų sočiai pavalgyti ir sparčiai augti, jis turi efektyviai ŽĮSTI. Žįsdamas krūtį, kūdikis pieną iš jos ne siurbia, o stumia liežuvio raumenų banga, prasidedančia nuo liežuvio galiuko ir slenkančia link jo šaknies. Taigi, žindimo metu kūdikio liežuvis yra pagrindinis “darbininkas” (1 pav.).

 {smallpic:1} 

Žmonės įprastai žodžius “žįsti” ir “čiulpti” laiko tą patį reiškiančiais sinonimais. Išties tai yra esmingai skirtingi veiksmai. Įsidėmėkime: ŽĮSTI - TAI NE ČIULPTI! O kuo žindimas skiriasi nuo čiulpimo, vaizdžiai galime pamatyti 2 pav.

 {smallpic:2}

   Taigi gerai priglusti prie krūties kūdikis gali tik ją plačiai apžiodamas ir liežuvį ištiesdamas ir pakišdamas po speneliu ir dar toliau. Naujagimį tai daryti skatina įgimtas “ieškojimo refleksas”… Artinamas prie krūties, ją užuosdamas ar liesdamas naujagimis plačiai išsižioja ir suplotą liežuvį iškiša tolyn pagal burnos dugną (3 pav.).

{smallpic:3}

  “Ieškojimo” refleksas nėra amžinas ir kūdikio gebėjimas plačiai išsižioti glaudžiant prie krūties turi būti įtvirtintas praktiniais įgūdžiais naujagimį tik žindant ir nieko daugiau jam į burną nededant bent jau per kelias pirmąsias gyvenimo savaites.

Anksčiau čiulptukai-tuštukai būdavo  apvalūs kaip lemputė. Po tokio čiulptuko gumos burbulu kūdikio liežuvis negalėjo palisti ir išsitiesti tolyn, todėl kūdikis liežuvį laikydavo atitrauktą atgal. Taip įpratę, daugelis naujagimių/kūdikių ir prie krūties elgėsi panašiai  laikė atitrauktą liežuvį ir žindymas negalėjo būti efektyvus.

 Paskui čiulptukus “patobulino” – jų “lemputę” suplojo, kad kūdikis galėtų bent dalinai liežuvį po ja ištiesti. Tačiau išliko kita žindymui ne mažiau trukdanti problema: naujoviškų čiulptukų “lemputės” kaklelis yra santykinai dar siauresnis ir tokį tuštuką čiulpiančio naujagimio/kūdikio lūpos būna beveik suglaustos ir burną laiko beveik sučiauptą. Taip išmokęs ir įpratęs, ir tuo labiau, kuo dažniau čiulptukas jam dedamas į burną ir kuo ilgiau joje laikomas, kūdikis gali nebenorėti ir nebemokėti plačiai išsižioti glaudžiamas prie krūties. Tuomet ir jis pats prie krūties nepasisotins ir mamos speneliai kentės nuo maigymo tarp dantenų, o jų odoje nuo siurbimo atsiras iš pradžių neįžiūrimai mažos, o vėliau vis didėjančios skausmingos žaizdelės. Skausmas stabdys pieno tekėjimo iš krūties refleksą, o krūtyje pasilikęs pienas bus kaip ženklas pieno liaukoms jog naujo pieno gaminti nereikia, nes ir ankstesniojo buvo “per daug”.

Be to, ilgai trunkantis čiulptuko čiulpimas nuvargina kūdikio burnos raumenis, ir jis gali ne taip stipriai ir noriai žįsti, net jeigu ir gerai/plačiai priglustų prie krūties.

*  *  *

Išsamiau išdėstytą ŽINDYMO MOKSLĄ ir daug naudingų praktiškų patarimų rasite knygoje “Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė”

 {smallpic:4}

 www.zindyk.lt