Vaikui saugi aplinka namuose

Tokios temos, apie kurią nutariau parašyti, projekte "Mažylis pažįsta pasaulį", nebuvo. Manau, pirmiausia su pasauliu susipažinti mažylis pradeda namuose (žinoma, juose ir laiko praleidžia daugiausia). Todėl nutariau pasidalinti mintimis ir patarimais (būsimoms mamytėms) apie namų aplinką, kuri padėtų kūdikiui ir mažam vaikui tyrinėti pasaulį saugiai. Kas gi tą saugumą užtikrina?..Pirmiausia - tėvų nuovokumas, kur namie laukia pavojai mažylio, pradedančio pažinti pasaulį. Antra - priemonės, kurių tėvai imasi vaiko saugumui užtikrinti. Būtent, ir norėčiau papasakoti apie priemones, kurios padėjo sukurti saugią aplinką mažyliui stebėti, vystytis, tyrinėti pasaulį namuose.

Mažyliui gimus, gyvenimas neapsiriboja vien kambariu, kuriame stovi mažylio lovytė. Aš tai greit supratau, todėl kūdikis "keliavo" po visus namų kambarius kartu su manimi. Tam reikalui naudojome automobilinę kėdutę.

Kūdikis mielai žvalgydavosi ir stebėdavo aplinką iš savo "sosto", o aš galėdavau, pvz., virtuvėje kepti pyragus. Žinau, kad mamos naudoja kūdikiams gultukus, kurie ir pasūpuoja kūdikį. Mes kiek vėliau įsigijome sūpuokles, kuriose vaikas jautėsi saugiai (prisegtas) ir komfortiškai.

Mažyliui paaugus, pradėjus ropinėti, ėmėmės apsaugoti itin pavojingą namų vietą - laiptus. Teko įmontuoti štai tokius vartelius, kurie turi specialią uždarymo sistemą  ir jų mažylis niekaip neatidarys. Beje, iki šiol niekada ir nebuvo perlipusi per juos.

Rozetės buvo vienas pirmųjų dalykų, sudominusios mažylį. Teko pirkti ir priklijuoti rozetėse specialias apsaugas, kurių nereikia nuimti įkišant kištuką į rozetę.

Gėlės, kambariniai augalai taip pat buvo didelė pagunda mūsų ropinėjnčiai smalsuolei.

Suprantama, gėles pasiekus, rezultatas dažniausiai būdavo toks:

Taigi, augalai buvo sukelti taip aukštai, kad taptų nepasiekiami mažylei, arba- išnešti į kitus kambarius, kuriuose ropojantiems - uždrausta zona.

Didelis televizorius mūsų namuose - itin šiurpi grėsmė mažiukui. Tačiau kokia patraukli! Teko pasukti galvą, kaip apsaugoti vaiką. Tam pasitarnavo tuščios dėžės nuo sauskelnių. Kadangi mes sauskelnes vežėmės iš Norvegijos (ten jos pigios ir geros kokybės), dideliais kiekiais, tad tokių dėžių prisikaupė daug. Į jas pridėjau išaugtų vaiko rūbelių, žaisliukų (dėl svorio) ir sustačiau aplink televizorių, ten, kur vaikas galėtų prieiti. Tik keletą kartų bandė kelti koją ant dėžių, tačiau sudraudus, nebesikėsino. Apsauga pasitvirtino.

Stalčiai - visų kūdikių smalsumo viršūnė! Nedėjome jokių apsaugų. Tiesiog palikome keletą stalčių skirtinguose kambariuose, kur visada leisdavome atsidaryti ir tyrinėti (juose nebuvo vaikui pavojingų daiktų). Žinoma, be verksmų prisivėrus pirštukus, neapsėjome. Tačiau tai buvo gera patirtis, kad su stalčiais reikia elgtis "švelniai". Tad pirštų nusivėrimo pavojus greitai išnyko.

Kiekviena mama mama žino, kad kartais būna "degančių" minučių, kai reikia "nusunkti" išvirusias bulves, o ropojantis vaikas - po kojomis, kai reikia iš lauko į vidų įsileisti šunį ir pan. Tai kur gi saugiai "padėti" ropojantį smalsumą? Mums išeitis buvo  maniežas. Laikiau jį virtuvėje (ir dabar ten tebėra), viduje įdėjau žaislų. Iškilus kokiai ekstra situacijai visada naudojausi maniežu. Vaikas niekada neprieštaraudavo. Žinoma, niekada vaiko jame neuždarydavau ilgesniam laikui, tai buvo naudojama tik keletui minučių. Beje, mes maniežą naudojome ir kaliaudami į svečius su nakvyne.

Nuolat mintyse dėkoju žmonėms, kurie sugalvojo tokį puikų dalyką - mažylių maitinimo kėdutę. Kai vaikutį nuo 6 mėn. pradėjau primaitinti košėmis, supratau, kad be tokio maitinimo staliuko- kėdutės, neišsiversime. Vaikas nuolat muistėsi, taškėsi košėm, judėjo. Stalelis suteikė laisvės vaikui turinėti maistą, juo mėgautis. O mamai, žinoma, gerokai palengvino gyvenimą ir patausojo nervus.

Prie stalų temos noriu pridėti, kad svetainėje turime stalą, kuris pasikelia (į aukštį), todėl mes su svečiais visada ramiai galime gurkšnoti arbatą, be pavojaus, kad mažylė nutvers puodelį ir apsiplikys. 

Smulkūs daiktai - kaip magnetas traukia mažylį. Saugojome, kad ant žemės netyčia nukritęs gėrimo kamštukas neliktų nepakeltas, kad nukritęs nevirtas makaronas neatsidurtų vaiko burnoje. Tačiau tuo pačiu stengėmės patenkinti mažylio norą žiupinėti smulkmenėles. Tam reikalui duodavau mažylei savo karolius, pakabukus. Žinoma, su priežiūra.

Noriu paminėti vieną daiktą, kuris nepadėjo mūsų mažylei saugiai tyrinėti namų aplinką. Tai - vaikštynė. Nusipirkau ją vyresnių žmonių paklausiusi, kad mes visi buvome užauginti su vaikštynėmis. Manau, tai - pats nereikalingiausias, ir net pavojingiausias daiktas, sukurtas mažyliams. Vaikas, būdamas vaikštynėje, nuolat su ja atsitrenkdavo į kitus daiktus ir nemokėdavo judėti toliau. Turėjau bėgti vaikštynei iš paskos ir "gelbėti" vaiką. Tikra tiesa - kol vaikas nevaikšto, turi ropoti, paskui - įsikibęs baldų eiti, kol pradeda eiti savarankiškai. Kam tos vaikštynės, lyg tramdomieji marškiniai?...

Tai -  tik keli pastebėjimai iš mano patirties, stengiantis apsaugoti mažylę nuo pavojų, tykančių mažylio, trokštančio pažinti pasaulį. Mano ropojanti, pradėjusi vaikščioti mažylė buvo, palyginti ramus vaikas, todėl mes niekada neturėjome problemų su klozeto šepečio aplaižymu, pirštų nusivėrimu tarp durų ir pan. Be jokios abejonės, "mėlynę" ne vieną turėjome. Bet argi be to užauga nors vienas vaikas?...

Svarbiausia  - tėvai turėtų skurti savo namuose tokią aplinką, kuri mažyliui padėtų , o ne trukdytų pažinti pasaulį. Smagaus pasaulio pažinimo jūsų mažyliams!