Iš mamos pasakojimo:
"Prieš mėnesį mano šešerių metų berniuką pas senelius apkandžiojo svetimas valkataujantis šuo. Įkando skaudžiai į veidą. Lūpą reikėjo siųti. Atkentėjo vaikinas visas procedūras kaip tikras vyras - be ašarų. Net ir skiepus nuo pasiutligės.
Tik va bėda atsirado - jis bijo net namie būti vienas, bijo palaidų svetimų šunų. Tai mes ir stengiamės jo nepalikt. Jei kieme ar kur netoli pamatom šunį, tada mes jį lydim. Bet aš bijau, nes rudenį jis pradės lankyti mokyklą. Kaip jis grįžęs pabus vienas, kol mes pareisim iš darbų? Kaip jis nueis į mokyklą? Ar kasryt reikės jį lydėt? Nuo mažų dienų jis savarankiškas, o dabar bijau, kad bijos būt be suaugusių. Gydytojai sakė, kad praeis. Kaip galėtume padėt savo vaikui nugalėt baimę šunims ir būti vienam?"
Neurolingvistinio programavimo (NLP) konsultantė Linga Švanienė:
Labas,
Suprantu tavo nerimą dėl sūnelio, kuris po šuns įkandimo nenori likti vienas, o taip pat bijo svetimų šunų, Skaudu, kai toks mažas vaikas turi iškęsti veido sužalojimus, lūpos siuvimą, skiepus nuo pasiutligės. Įsivaizduoju jūsų rūpestį dėl ateities, kai berniukas pradės lankyti mokyklą - iškilo daugybė klausimų, susijusių su vaiko baimėmis.
Klausi, kaip padėti sūneliui nugalėti savo baimes. Visų pirma, su baimėmis nereikia kovoti. Šį jausmą, kaip ir kitus, reikia priimti kaip natūralų ir jį išreikšti. Gerai, kai tai padaryti vaikui padeda artimiausi žmonės.
Vis tik, tu kaip mama, iš vienos pusės geriausiai pažįsti savo vaiką, tačiau kartu ir nepastebi įvairių smulkmenų, kurios tau yra tiesiog įprastos. Specialistas jose įžvelgtų dalykus, su kuriais galima dirbti ir keisti tai, kas neekologiška. Todėl kviečiu susirasti gerą vaikų psichologą ir padedant jam kartu siekti 'suvirškinti' trauminį įvykį bei jį paleisti.
Bijoti - normalu
Jei dėl kokių priežasčių nėra galimybės kreiptis į vaikų psichologą, nenuleisk rankų. Jautri, stebinti ir matanti, kūrybiška mama daug ką gali ir pati. Svarbu leisti vaikui išreikšti baimę. Priimk tai, kad bijoti yra normalu. Tuo labiau šešerių metų berniukui. Sakyk jam tai. Jokiu būdu negėdink, neprikaišiok, jog tikri vyrai nebijo.
Pagalba - per kūrybą
Vaikams lengviau išreikšti jausmus per kūrybinę veiklą, todėl pasiūlyk jam nupiešti, tai, ko bijo. Nepriklausomai nuo to, ar tai bus šuo, ar kitas gyvūnas, ar kokia abstrakcija, paprašyk, kad sūnus kalbėtų nupiešto objekto vardu. Tarkim, taip: "Aš esu šuo. Mano vardas Dikas. Aš esu piktas." Pasiaiškinkite, kodėl jis piktas. Ko jam trūksta, kad būtų linksmas? Tegu pasakoja sūnus pats. Leisk pasireikšti jo fantazijai. Pakviesk nupiešti šuniukui būdą, indelį su maistu, gal dar kamuoliuką ar kitų gyvūnų, su kuriais būtų galima žaisti, kad jam būtų linksmiau. Tegu berniukas papasakoja, kaip dabar jaučiasi šuo, kas pasikeitė.
Jei berniukas nupieštų ir save, tegu apibūdina, kaip jaučiasi. Pakviesk kaip nors pavaizduoti ir tai, kas suteiktų jam drąsos. Tegu vaikas pasakoja, kuria situacijas. Jei berniukas nori, užrašyk jo žodžius ant piešinio. Stebėk, kaip jis elgiasi, kaip keičiasi jo nuotaikos. Dalyvauk jo kūryboje. Kartu žaiskit, vaidinkit, lipdykit. Kartu kurkite pasakas. Jos gali būti apie šešiamečius berniukus, kurie sėkmingai įveikia visus netikėtumus. Arba apie nuskriaustus piktus gyvūnus, kurie gavę dėmesio, tampa geraširdiškais.
Pasakėlė, pavyzdžiui, galėtų būti tokia: Au, au. Mano vardas Dora. Aš esu gauruota. Labiausiai gyvenime norėčiau turėti šeimininką ir namus. Aš jį labai mylėčiau. Vakar piktas žmogus metė į mane akmenį ir užgavo šoną. Aš tada suirzau ir ėmiau visus kandžioti. Nepasitikėjau net tais, kurie norėjo mane paglostyti. O štai vienas berniukas, atnešė man dubenėlį su maistu. Iš pradžių ir juo nepasitikėjau, bet alkis nugalėjo. Jis kasdien duodavo man maisto. Ilgainiui mes tapome draugais.
Piktas tampa geru
Svarbu, kad pasakose vaikas galėtų susitapatinti su veikėjais, įgaunančiais galių, o sutinkami gyvūnai iš priešiškų taptų draugiškais. Ir dėl baimės pasilikti vienam namuose kūrybinės veiklos pagalba pasiaiškink, kas jį gąsdina. Tegu vaikas papasakoja to objekto vardu, kodėl taip elgiasi, ko jam trūksta, kad taptų linksmu ir draugišku. Nuspręskite kartu, kaip galėtumėte jam padėti pasikeisti.
Prisimenu kaip vaikystėje, susapnavusi baisų sapną, atsibudusi sugalvodavau jam gerą pabaigą. Taip kūrybinė veikla gali padėti vaikui naujai pergyventi užstrigusį trauminį įvykį ir paleisti jį, įsisąmoninus naują patirtį. O bendras kūrybinis procesas, žaidimai tave suartins su vaiku dar labiau.
To nuoširdžiai linkiu. Sėkmės!
Linga Švanienė
NLP konsultantė
Mob.tel.8-679 66811
El.p. neurokodas@gmail.com
www.neurokodas.lt
