Daug kalbėjome apie tai, duoti ar neduoti kūdikiams čiulptukų, už ir prieš ir pan. Šiandien apie čiulptukų naudojimą nuomonę išsako vaikų ligų gydytoja Jovita Mažeikienė (www.alfaclinic.lt)
Čiulptukas – vienas iš tų dalykų, dėl kurio ne tik tėvai, bet ir medikai laikosi įvairių nuomonių. Vienareikšmiško atsakymo į klausimą, ar jis kūdikiui reikalingas, ar ne, nėra. Naujagimis turi įgimtą čiulpimo refleksą – be jo jis negalėtų gauti maisto. Kartu čiulpimas ramina – tai ritminga veikla, maloniai masažuojanti nervines galūnes. Čiulpimo refleksas sustiprėja, kai mažylis nori miegelio, taip pat tada, kai serga.
Kūdikis gali norėti čiulptuko ir tuomet, kai yra išalkęs, ir tada, kai visiškai sotus. Tai jam padeda užmigti, prabusti ar tiesiog atsipalaiduoti. Lygiai taip pat jį nuramintų ir krūties žindimas. Taip, čiulptukas – tai dirbtinis krūties pakaitalas. Jis yra aiškios formos ir gana kietas, o krūties spenelis minkštesnis ir galintis keisti formą.
Teigiamos savybės
Čiulptukas vaikui suteikia ramybės ir saugumo jausmą. Jis gali nuraminti tada, kai mamos šalia nėra ar ji negali duoti krūties. Padeda nepravirkti stresinėse situacijose, pavyzdžiui, nuėjus pas gydytoją.
Čiulptukai tikrai naudingi neišnešiotiems kūdikiams – jie padeda vystytis čiulpimo refleksui. Čiulptukas labai pagelbėja toms mamoms, kurių vaikučiai nori žįsti krūtį kone ištisą parą. Be to, jis stimuliuoja lūpų, liežuvio veiklą ir turi teigiamos įtakos virškinimui.
Gali būti, kad, jei vaiko čiulpimo refleksas negalės pasireikšti šitaip, jis pradės čiulpti savo pirštukus. Tokiu atveju geriau jau čiulptukas.
Be to, tyrimais įrodyta, kad čiulptukas sumažina staigios kūdikio mirties sindromo tikimybę.
Tiesa ar „bobučių patarimai“
Pasitaiko teiginių, bylojančių, kad vaikų, kuriems duodamas čiulptukas, maitinimas krūtimi baigiasi anksčiau nei tų, kurie apsieina be šio tėvų pagalbininko, tačiau tai nėra moksliškai įrodyta.
Klaidinantis ir teiginys, kad prie čiulptuko įpratęs naujagimis gali nebemokėti ar nebenorėti žįsti krūties. Tai daugiau galioja gėrimui iš buteliuko, o vien žįsdamas čiulptuką vaikas pieno negauna, tad nesusidaro refleksas, kad tai atstoja krūtį.
Anksčiau iš tiesų buvo manoma, kad čiulptukas padidina tikimybę, jog vaikas susirgs infekcinėmis ausų ligomis, o dabar tai priskiriama „bobučių patarimų serijai“.
Nėra ir klinikinių įrodymų, patvirtinančių teiginius, kad žindukas stabdo vaiko vystymąsi, kad užimta burnyte jis tingės tarti naujus žodžius.
O tai, kad vėlesniame amžiuje naudojamas čiulptukas gali prisidėti prie netaisyklingo sąkandžio formavimosi – tiesa. Jei naudojam ortodontiniai čiulptukai – tai netiesa. Naujausi tyrimai rodo, kad čiulpiant ortodontinį čiulptuką stiprėja žandikaulio raumenys ir tai teigiamai veikia sąkandį. Tiesa ir tai, kad jeigu mažyliui šį išradimą siūlysite ir tada, kai nėra reikalo, jis gali prie jo taip įprasti, kad praktiškai nenorės būti neužimta burnyte.
Mėgaukitės atsakingai
Siūlau nebūti pernelyg kategoriškiems. Daug kas priklauso nuo konkretaus vaiko. Yra kūdikių, kurie puikiai apsieina be šio išradimo, ir yra tokių, kurių auginimas be jo taptų kur kas sunkesnis. Jeigu mažylis nurimsta, kai jam duodate krūtį, bet žinda ją su saiku, čiulptuko jam galbūt nė nereikia. Jeigu jis juo nesidomi, tikrai nereikia siūlyti dar kartą. Bet jeigu akivaizdu, kad vaikas mielai šiuo išradimu pasimėgautų, nereikia jam to atsakyti. Tiesiog neužmirškite saiko. Nereikia vaikui kišti čiulptuko kaskart, vos jis suzirzia.
Jeigu čiulptuką naudosite išmintingai, veikiausiai nuo jo vaiką atpratinti nebus labai sunku. Augant poreikis čiulpti mažėja – jį išstumia kiti užsiėmimai.
