Nėra pasaulyje tokių tėvų, kuriuos pradžiugintų vaiko ašaros. Tačiau vis tik be jų nė vienas vaikas pasaulyje neužaugo. Kada mes, kaip tėvai, turime skubiai į jas sureaguoti, o kada turime vaikui leisti suprasti, jog ašaromis jie nieko nepasieks?
Vaiko ašaros abejingų nepalieka aspkritai. Tačiau mamos dėl jų susijaudina labiausiai.
Pasak psichologės Godos Bačienės, atsižvelgiant į vaiko amžių, atitinkamai tėvai turėtų ir sureaguoti. Pavyzdžiui, naujagimiai ar kūdikiai dar neturi kaprizų, užgaidų. Jie signalizuoja, kad jiems blogai - gal nepatogu gulėti, gal pilvuką maudžia, šalta, alkanas ar ištroškęs ir pan. Vaikas signalizuoja verkimu, todėl mamos turi iškart į tai sureguoti ir kuo skubiau patenkinti kūdikio poreikius.
Ašaros - poreikis ar užgaida?
Mažyliui ūgtelėjus, labai svarbu mums atskirti, apie ką yra jo ašaros: apie tikrą poreikį ar apie užgaidą? O užgaidą nuo poreikio atskirti ganėtinai paprasta, net jei gudruolis ir itin mažas.
Jei vaikas, pavyzdžiui, nori penkto saldainio ar nori toliau žaisti telefonu, o gal žiūrėti filmuką po filmuko, ir kai tėvai tai uždraudžia, tuomet atsiranda priešinimąsis ir verkimas. Pasak psichologės, tokiu atveju yra vaiko užgaida. Ir kaip tėvai su tuo tvarkosi, yra jų atsakomybė.
"Jeigu tėvai moka ramiai su vaiku susitarti, jei jie bendrauja, moka mažylį sudominti kitais dalykais, tuomet viskas tvarkoje - jie lengvai susitaria su vaiku ir randa bendrą kalbą. Bet jei tėvai tik komanduoja ir reguliuoja, bet neskiria dėmesio vaikui, tuomet jis verkimu ima kontrolę - va aš paverksiu, tu man nusileisi", - pasakojo psichologė.
Dažniausiai po demonstratyviu, taip vadinamu, mažylio kaprizu slepiasi nepatenkintas tikrasis mažylio poreikis.
Tikrieji mažylio poreikiai ir užgaidos skiriasi, tad ir tėvų reakcija į juos turi būti skirtinga. Kaip teigė psichologė G.Bačienė, vaiko poreikiai turi būti patenkinti, o kalbant apie užgaidas, su vaiku galime dėl to tartis. Tačiau jei pirmiausia nepatenkiname būtiniausių vaiko poreikių, su užgaidomis susitvarkyti bus sudėtinga.
Nė vienas mažylis neužauga be ašarų ir be mėlynių. Tačiau kokia bebūtų trauma ar jos pasekmės, kur jūs bebūtumėte, užsigavusį vaiką, prašantį jūsų dėmesio, švelnumo ir meilės, reikia tuo ir apgaubti.
"Joną nuo pat gimimo ramina prisiglaudimas. Glostau jo galvytę, nugarą, ausytes ir jis rimsta. Dar labai svarbus pojūtis - kūnas prie kūno. Aš jį tiesiog prisiglaudžiu. Net gi nuo dantų dygimo skausmo nenaudojame jokių vaistų, o tik rankas ir prisilietimus", - šyptelėjo Jono mama.
Meilė daro stebuklus. Ji ir žaizdas užgydo, ir nuotaiką pakelia, ir susitarti padeda...tereikia jai atrasti laiko ir jėgų.
