Vaikas nori gyvūno: pataria psichologė

Vaikas nori gyvūno: pataria psichologė

13. Mar 2013, 10:00

Tikriausiai, nėra pasaulyje vaiko, nors kartą tėvų neprašiusio nupirkti gyvūną. Kaip tėvams elgtis? Kaip suprasti, kad vaikas yra suaugęs pats pasirūpinti juo?

 

Konsultuoja Marija Vaštakė, psichologė psichoterapeutė, „Invito“ vadovė


Kada vaikai pradeda domėtis gyvūnais?


 Vaikų susidomėjimas gyvūnais atsiranda labai anksti. Galime pastebėti, kad metukų, pusantrų vaikučiai  jau stebi gyvūnus – fiksuoja į juos žvilgsnius, šypsosi gyvūnams.

 

Poreikį auginti gyvūnus vaikai išsako vėliau - maždaug sulaukus penkerių, tuomet jie gali pasakyti, kokį nori gyvūną auginti ir dėl kokių priežasčių. Toks poreikis yra įgimtas. Žmogus linkęs tyrinėti gamtą, stebėti, o penkerių metų vaikai yra žingeidūs, susidomi įvairiais gamtos objektais. Be to, penktais vaiko gyvenimo metais atsiranda poreikis kažkuo rūpintis, globoti, ir gyvūnas galėtų tapti tuo, kuo vaikas galėtų pasirūpinti.

 

Penkerių metų vaikas jau gali savarankiškai pasirūpinti kate, smulkiu gyvūnėliu - jūros kiaulyte, triušiuku – jis gali juos pamaitinti, pašukuoti, pažaisti, skirti jiems dėmesio.

 

Gyvūnas yra geras skiepas nuo vaikų egoizmo. Nes, kaip žinia, vaikai turi įgimtą egoizmo jausmą, ir augindami gyvūną jie išmoksta rūpintis kitais, supranta jų emocijas, jausmus. Tyrimais įrodyta, kad vaikai, kurių namuose auga gyvūnas, turi aukštesnį emocinį intelektą, labiau išvystytą empatijos jausmą.

 

Tokie vaikai vėliau tampa labiau komunikabilūs, moka užmegzti ryšį su kitais vaikais. Yra atlikti įdomūs tyrimai, kad vaikai, kurie nuo mažų dienų augino gyvūnus, užaugę tampa lyderiais.

 

Kai vaikai prašo tėvų nupirkti gyvūną, šie susimąsto, ar verta. „Pažaisi ir atsibos“, neretai galvoja jie.


Dažnai tėvų reakcija būna tokia, nes jie supranta, kad trejų ar ketverių metų vaikas pats negalės visiškai pasirūpinti  gyvūnu. Norėčiau pateikti argumentus, kodėl vertėtų atkreipti dėmesį į vaiko prašymą ir nesakyti „Ne“. Jei vaikas domisi gyvūnu, jo akis traukia mieli, pūkuoti objektai, tėvai galėtų parodyti iniciatyvą ir nupirkti vaikams gyvūnėlį. Nebūtinai tai katė ar šuo, tačiau mažas žiurkėnas narvelyje neužima daug vietos ir rūpesčio daug nereikalauja.

 

Trimetis jau gali šiek tiek pasirūpinti gyvūnu – pašerti jį, padėti mamai sutvarkyti narvą. Be to, vaikas išmoksta bendrauti su gyvūnu nežodine kalba, vystosi jo empatija, intuicija. Mažiems vaikams yra naudingi maži gyvūnai, nes jie skatina vaiko raidą – intelektą bei smulkiosios motorikos  vystymąsi.

 

Kai vaikas ima gyvūną į rankas, jis ima jausti, kiek gali tą gyvūną suspausti, kas atsitinka, kai suspaudžia per daug, kaip gyvūnas reaguoja į suspaudimą, tai vysto vaiko empatiją.

 

Kuo dar naudinga vaikui nupirkti gyvūną?


Jei tėvai skiria nepakankamai vaikui dėmesio, nes neturi laiko, vaikas gali dėmesį kompensuoti stebėdamas gyvūnų elgesį, bendraudama sus juo nežodine kalba. Jei šeimoje stresinė ar konfliktinė situacija, vaikas gali iškrauti savo emocijas stebėdamas gyvūną ir bendraudamas su juo.

 

Kokio amžiaus vaikams kokie gyvūnėliai tinkamiausi?


0+

Nuo gimimo iki metų naudinga, jei namie yra akvariumas, vaikai fokusuoja savo dėmesį į žuvytes, jas stebi, tai skatina vaiko dėmesio vystymą ir koncentravimą. Akvariumas turi raminantį poveikį.

 

1+

Nuo 1 -1,5 metų iki maždaug trejų vaikus labai domina graužikai. Žiurkėnai, jūros kiaulytės ir triušiukai. Nuo tokio gyvūno rekomenduočiau pradėti. Jie skatina vaiko vystymąsi, smulkiosios motorikos vystymąsi, moko empatijos, atsakingumo, disciplinos, tvarkos.

 

5+

Penkerių metų vaikai gali savarankiškai pasirūpinti kate. Katė yra toks įdomus gyvūnas, kuris išmoko vaikus disciplinos, ypač nepaklusniuosius, nes katė turi charakterį, ir nežais su vaiku tada, kai to nenorės. Ji žais tada, kada norės. Taigi, katė namuose įves savo taisykles, prie kurių vaikas turės prisiderinti, o  vaikui neblogai įgyti supratimą, kad ne  visas pasaulis sukasi aplink jį, kad yra taisyklių, kurių reikia laikytis ir prie jų derintis.

 

7+

Nuo septynerių vaikai gali pasirūpinti šuniu. Gali išvesti jį į lauką, gali pradėti dresiruoti, yra mokyklos, kur vaikai mokomi šunų dresiravimo, gali maudyti, šukuoti šunis.

 

Ką turi atminti tėvai, kurie pasiryžta leisti vaikui auginti gyvūnus?


Tėvai turi atminti, kad vien gyvūno kaip naujo šeimos nario įgijimas yra dar ne viskas. Jei tėvai nori, kad vaikas būtų empatiškas, kad greičiau vystytųsi jo emocinis intelektas ir didesnis atsakomybės jausmas , tėvai turi tapti pavyzdžiu, kaip reikia rūpintis gyvūnu:  kada jį maitinti, kaip išvalyti jo guolį. Tėvai turi vaiką pamažu įtraukti į veiklą ir pamažu perduoti atsakomybę vaikui už gyvūną ir jo priežiūrą.

 

Jeigu vaikui sakom griežtą „Ne“, kad nepirksime gyvūno, kas tada nutinka?


Jeigu draudžiame vaikui turėti gyvūną dėl įvairių priežasčių, darome klaidą, nes vaikams ši žaizda lieka ilgam. Kartais vaikų pyktis dėl to gali peraugti į agresiją, kuri gali būti nukreiptą į gyvūnus, į žmones. Tokie vaikai gali turėti bendravimo problemų, jie užmegs sunkiau ryšį su kitais bendraamžiais. Labai dažnai vaikai, turintys elgesio problemų, pasako, kad kažkada seniai tėvai jiems neleido turėti gyvūnų.

 

Tėvai tokiu savo elgesiu sukelia vaikui didelę traumą, todėl geriau nesakyti griežto „Ne“, o apsvarstyti tai su vaiku. Geriau tėvams su vaikais pasitarti, kokio gyvūno jie norėtų, kokį gyvūną galima turėti esant tokioms gyvenimo sąlygoms, kada galima turėti gyvūną. Griežto „Ne“ siūlyčiau vengti.

 

Kaip Jūs reaguojate į vaiko norą auginti gyvūną?