Mama Laura dalinasi savo žindymo istorija ir tikisi, kad jos mintys įkvėps ne vieną krūtimi maitinančią mamytę nenuleisti rankų, jei ir ne viskas iš karto pavyksta.
Iš Lauros laiško:
Galbūt kitoms mamytėms bus naudinga sužinoti įvairios patirties, o gal tai bus net padrąsinimas nenuleisti rankų ir duoti savo mažuliui tai, ką geriausia gali duoti mama – artumą, saugumą, šilumą bei meilę – tai kūdikėlis gauna su mamos pieneliu.
Kadangi vėlai vakare man buvo atlikta Cezario pjūvio operacija (deja...), savo sūnelį pamačiau tik kitos dienos rytą, bet ir tai vos kelioms minutėms, mat man buvo paaiškinta, jog kūdikėlių yra daug ir gimdymo namų personalas negali užtrukti ilgai veždamas kiekvieną mažylį pas mamytes.
Tad pirmąjį rytą mano stebuklėlis net nespėjo pažįsti krūties... Žinoma, naktį po gimimo, dalį kitos dienos ir dar vieną naktį jis gavo pieno mišinėlio. Manau, tai buvo sunkumų pradžia. Skaudu net pagalvoti, kad mano mažylis negalėjo po gimimo būti šalia mamos, mėgautis mamos pieneliu ir jaustis saugus bei ramus.
Taigi, pirmosiomis dienomis vaikelis sunkiai valgė pienelį, verkė, buvo neramus, tačiau aš jaučiau, jog pienukas gaminasi. Tą patvirtino ir mane apžiūrėjusi gydytoja. Ligoninėje mamytes konsultavo žindymo specialistė, tad su jos pagalba bandėme mažyliui įsiūlyti krūtį taip, jog tinkamai ją apžiotų ir lengvai galėtų žįsti, tačiau mano sūneliui vis dar sunkiai sekėsi tai padaryti.
Galų gale sulaukiau patarimo išbandyti antspenius. Padėjo!! Matėsi, jog sūnelis lengviau valgo pienuką, tinkamai apžioja krūtį, greičiau pasisotina. Mintis apie atpratinimą nuo antspenių palikau ateičiai...Dabar svarbiausia buvo, jog sūnelis gali mėgautis mano pieneliu.
Tačiau mažylis vis tiek buvo ne iš ramiųjų, tad iš personalo sulaukiau pasiūlymų nusitraukti pienelį ir tokiu būdu pažiūrėti, kiek jo gaminasi. Nėštumo metu domėjausi natūraliu gimdymu, žindymu, motinos ir kūdikio ryšio svarba, skaičiau kitų mamų patirtis bei patarimus, tad žinojau, jog nutrauktas pienelis nėra rodiklis apsprendžiantis, kiek pienuko gaminasi.
Buvau įsitikinusi, kad žįsdamas kūdikis skatina pieno gamybą, tad jo gaminasi tiek, kiek reikia mano sūneliui. Todėl stengiausi nekreipti dėmesio į patarimus nusitraukti pienelį ir toliau kuo dažniau siūliau sūneliui krūtį.
Buvau sulaukusi ir dar vieno patarimo – duoti kūdikiui mišinėlį, jeigu jis bus neramus, verks, o ypač naktį. Ir pikta, ir graudu girdėti tokius patarimus, juk yra nemažai patiklių mamyčių, kurios lengvai paklausys tokių medikų patarimų, o tada gali prasidėti tarsi užburtas ratas – kūdikėlis gauna mišinėlio, todėl suvalgo mažiau mamos pienelio, tad savaime aišku, jog jo ir gaminasi mažiau...ir taip vaikelis vis dažniau maitinimas mišinėliu.
Džiaugiuosi, jog nepaklausiau tokių patarimų. Vietoj to stengiausi kūdikėlį kuo dažniau glausti prie krūtinės, žindyti taip dažnai, kaip jam to reikėjo. Ir pienuko gamyba palaipsniui susireguliavo.
Tiesa, kažkodėl teko susidurti su gan keistu aplinkinių žmonių požiūriu, kurie kaip susitarę klausinėjo, ar vis dar maitinu savo mažylį pati. Lyg tai būtų kažkas stebėtino. Gaila, kad vis daugiau mamyčių paklauso nevykusių patarimų, nuleidžia rankas ir griebiasi mišinėlių.
O juk reikia tik pasitikėti savimi ir vyti mintis, jog pienelio mažyliui gali neužtekti, kuo toliau. Juk tai duota gamtos, tad pasitikėkime savimi ir mėgaukimės kurdamos nuostabų ryšį tarp savęs ir mažųjų mūsų žmogučių.
Beje, teko ir iš vaikų gydytojos išgirsti patarimų pabandyti pieno mišinėlį, kai vieną mėnesį sūnelis priaugo tik 300 g, tačiau aš ir vėl nekreipiau į tai dėmesio, nes jaučiau, kad mano pienelio sūneliui užtenka. Kitaip nė negali būti. Vaikas guvus, linksmas, puikiai jaučiasi, todėl nė nemaniau griebtis mišinėlio.
Pradžioje stengiausi gerti pakankamai daug skysčių, netgi įtikėjau arbatų žindyvėms galia, tačiau dabar manau, kad vis tik nėra didelio skirtumo – gerti specialią arbatą ar tiesiog vandenį. Pienelio gamybos tai labai neįtakoja, nebent naudinga tuo, kad į arbatėlių sudėtį įeina įvairios žolelės (kmynai, pankoliai), tad taip galima kovoti su mažylių pilvuko pūtimu.
Po gimdymo gėriau Hipp arbatą žindyvėms, tačiau vėliau atradau pigesnę alternatyvą – Fito Lacto arbatą, kurios sudėtis labai panaši į Hipp, tačiau kaina gerokai mažesnė (apie 4 lt). Arbatą pirkau vaistinėje.
Tiesa, kaip ir dauguma mamyčių pirmosiomis mažylio gyvenimo dienomis susidūriau su gana subtilia problema – jautriais, įskilusiais, kraujuojančiais speneliais. Dar ruošdama krepšį į gimdymo namus, nusipirkau Bepathen tepaliuką, kuriuo ir gelbėjausi.
Ligoninėje po gimdymo gavau dovanėlių krepšelį, kuriame radau Garmastan tepaliuko bei Multi - Mam kompresų. Abiejų rūšių tepaliukai man buvo vienodai geri, o kompresai apramino sudirgintus spenelius ir gana greitai kraujavimas liovėsi. Beje, labai pagelbėjo ir dažnos oro vonios.
Manau, jog sėkmingam žindymui įtakos turėjo ir tai, kad nepratinau savo mažylio prie čiulptuko bei buteliukų. Manau, tai visiškai nereikalingi daiktai, kai mama yra šalia.
Mano sūneliui jau 9 mėnesiai ir jis vis dar mėgaujasi mano pieneliu. Ir mėgausis juo tiek, kiek jam reikės. Žinoma, nekalbu apie kraštutinumus.
Žindymas – viena nuostabiausių patirčių mano gyvenime. Tas kūdikio artumas, šiluma, ramybė...ar gali kažkokie dirbtiniai mamos pakaitalai kūdikėliui atstoti visa tai? Manau, atsakymas visiems aiškus.
Tad linkiu mamytėms nenuleisti rankų, jei pradžioje bus sunku ir pasitikėti savimi, juk tik mes, mamos, žinome, kas geriausia mūsų kūdikėliams. Ta dovana mums duota gamtos.
Mama Laura
