Iš jaunos mamos istorijos „Mamyčių klubo“ forume:
„Sveiki... Iškilo didelė problemėlė man... Nežinau, ką pasirinkti ir nuspręsti teisingai... Su draugu buvome apie 5metus, turime 1 metukų 8 mėnesių vaikutį. Iš pradžių gyvenome kartu, kai mažiukė gimė, pagyvenome neilgai kartu, apie 3mėnesius, nes po gimdymo buvau irzli ir nervuota, tai abu grįžom atgal pas savo tėvus gyventi. Jie mažiukę padėdavo išlaikyti.
Kai dukrytei buvo 7 mėnesiai, jos tėtis išvyko į užsienį, ten prabuvo apie pusę metų, mūsų bendravimas vis tiek nenutrūko... Kai grįžo, mes buvom pradėję vėl gražiai sutarti ir nemažai laiko praleisdavom kartu... Ir vėl lyg mąstėm pradėt gyventi kartu, bet aš nesu dar tiksliai apsisprendusi, lyg noriu būti kartu, myliu jį, bet bijau, kad nebūtų to paties, kaip buvo. Bijau, kad nepavyks būti kartu mums, kad pyksimės daug.
Mano mama jo nelabai mėgsta, ir mane bando atkalbėti, kad nebūčiau su juo toliau... Ir šiandien jis mums pasiūlė su mažiuke važiuoti į kaimą, bet mama sugalvojo priežastį, kodėl negaliu važiuoti. Pasakė, kad jei važiuosiu, galiu susirinkti daiktus ir eiti pas jį gyventi, jei taip noriu...
Aš nenoriu susipykti su tėvais ir su vaikučio tėvu... Bet tenka man rinktis... Man mama išties daug padeda – pažiūri vaiką, kai reikia kur išeiti. Bet aš nenoriu prarasti nei tų, nei tų - noriu ir su tėvais sutarti, ir pabandyti iš naujo šeimą kurti. Man dabar 19 metų...“
Konsultuoja psichologė Vika Aniulienė:
Pirmiausia turėtum pati sau atsakyt į kelis klausimus:
- Kaip tau pačiai geriau?
- Kaip tavo vaikučiui geriau?
Verta su mama pasikalbėti, tegul ji išsako tau savo baimes ir nuogąstavimus. Kaip suprantu, pati esi apgalvojantis savo veiksmus žmogus ir nepuoli stačia galvą į nežinomybę. Taip jau yra, kad kol žmogus nėra pasiruošęs atsisveikint su savo gimtuoju lizdu, negali sukurti savo.
Pasigimdei būdama jauna ir, tikiu, kad mama ne tik finansiškai bet ir emociškai ir visaip kitaip tave palaikė. Tačiau verta prisiminti, jog esi jauna ir reikia mokytis iš savo klaidų, gyventi savo gyvenimą.
Kitas dalykas, turbūt šiek tiek nurimsi, kad jūsų santykiai su draugu nebuvo kažkokie nenormalūs. Vaikutis atneša moteriai toli gražu ne tik laimę ir reklaminį rojų, bet ir nugraužtus spenelius, nuovargį, nuolatinį nuogąstavimą, ar esu geram mama/ draugė/ žmona. Viskas blogai ir viskas erzina, ne tik dėl šitų dalykų, bet ir dėl biologijos - staigus hormonų kritimas, veikia nervų sistemą o tada ir kenčia artimiausi žmonės.
Tačiau verta susimąstyti, jei žmogus matęs tave "visame gražume" dar vis nori su tavim būti, nors jūs neesat įsipareigoję, gal iš tiesų gilūs jausmai jus sieja?
Norėčiau dar pabrėžti, jog svarbiausi momentai yra ne tie geri, kai sėdi susikibus už rankučių ir žiūri vienas kitam į akis, bet tie blogieji, nemalonūs ir kartūs. Nes jie pamoko rasti kompromisus ir kelią vienas į kitą. Taip jau yra, kad mes visi žmonės su aštriais kampais, o kad jie nusigludintų, reikia nemažai druskos kartu suvalgyt.
Turbūt nėra nei vienos poros, kuri pasakytų, jog nuo pat draugystės pradžios puikiai sutaria ir tarp jų nebuvę barnių. Žmogus tau tiesia ranką, o ar priimti ją, ar ne, turi nuspręsti tik tu.
Ar esi pasiruošus pradėt savarankišką gyvenimą? Ar jautiesi saugi su tuo žmogumi? Ar jis galės tave ir vaiką išlaikyti ar morališkai paremti? Ar jis tave gerbia?
Vienas žmogus yra pasakęs, kad jog gyvenimas būtų kur kas paprastesnis, jei mes gyventume taip, kaip norėtume, kad gyventų mūsų vaikai. Ar linkėtum tokio vyro savo dukrai?
Psichologės kontaktai:
vika.aniuliene@gmail.com
Mob. 8 654 49445
Skaitydama šios mamos istoriją, pajaučiau tikrai dar didelę priklausomybę nuo mamos, nes išeiti bijo, nes nežino ar toliau gyvens su savo draugu, tad mam supyks, kelio gali atgal nebūti . . .šioje vietoje tėvų požiūris turėtų keistis, leisti bandyti kurti gyvenimą kartu, visgi yra mažas vaikutis, jam reikia šeimos, ir mamos tėčiai turėtų atsižvelgti į savo anūko poreikius. Visgi sprendimą priima patys. Geriausia kalbėtis, atvirai, supratingai, o ne sėdėti ir tyloje spręsti. Sėkmės.
Labutis, lygiai tokia pati situacija pas mane... taip pat esu jauna su draugu jau 5metai esu kartu... gyvenome pas tevu ,bet kadangi mano mama megsta visada viska prikaisiot viskuom ji nepatenkinta tai draugas isejo gyvent pas savo motina. Taigi jis taip pat siulo gyvent atskirai, aisku as noriu ,bet yra bet... Mano mama sako jei iseisiu issizades manes ir ji supras kaip issizadejima ja... tad nezinau ka daryt, nei patart ,nes pati tokioje situatcijoje esu...vaikui 2metai ir jam tecio tikrai reikia.. net vaiko gaila kaip jis jo laukia ateinancio..