Ar normalu, kad iki tol ramus ir neprieštaraujantis vaikutis staiga ima sakyti „Ne“? „Nenoriu!“ „Nesirengsiu!“, „Nevalgysiu!“ Kaip elgtis tokiose situacijose, kokių klaidų nedaryti, pataria psichologė.
Konsultuoja Sanatorijos „Pušyno kelias“ psichologė Justina Kukanauzaitė
Tai yra gana normalus reiškinys. Jis vadinamas trejų metų krize, ir prasideda maždaug apie dvejus vaiko metus. Gali tęstis iki ketverių metų ar net daugiau. Kodėl taip nutinka? „Iki dvejų metų vaikas paprastai neišskiria savęs iš aplinkos, jis yra tarsi visuma – mama, aplinka, jis.
Apie dvejus metus jis ima atskirti, kad „čia esu aš, o čia – mama“. Prasideda aktyvus išorinio pasaulio tyrinėjimas, jis ima sakyti: Aš pats“, „Aš noriu..“ ir panašiai. Tai normali vaiko raida“ – pabrėžia psichologė Justina Kukarauzaitė.
Kiek laiko tai tęsis?
Psichologė Justina Kukarauzaitė negali tiksliai atsakyti, kiek laiko trunka trejų metų krizė. „Kiekvienam vaikui būna skirtingai – vieniems trunka ilgiau, kitiems – trumpiau. Tretiems net nepasimato, kad toks periodas išvis buvo. Todėl negaliu atsakyti, kiek krizė tęsis –pusė metų, metus ar dvejus. Tai labai priklauso nuo paties vaiko, taip pat to, kaip tėvai sureagavo pirmus kartus. Ar su kantrybe ir parama vaikui, ar praradę kantrybę ir užrėkdami“- sako specialistė.
Tėvų klaidos
Bene pagrindinė tėvų klaida - rėkti ant vaiko. Vaikai yra labai emocionalūs, jie supyksta, ko nors norėdami ar ko nors negavę. Jie taip išreiškia savo emocijas. Pasak psichologės, reikia mokyti vaiką išreikšti emocijas, leisti jam pykti, netgi - mokyti jį pykti. Jokiu būdu nesakykite : „Tu nepyk“. Jei vaikas protestuoja viešoje vietoje, pasistenkite kiek įmanoma nekreipti į tai dėmesio. Nesureikšminkite to, net jei aplinkiniai sako: „Kokia negera mama...“. Geriau nekreipti į tai dėmesio, pataria „Pušyno kelio“ sanatorijos psichologė.
Patarimai tėvams:
1.Pasirinkimo teisė
Jeigu galima, pasiūlykite vaikui rinktis: eiti tuo keliu ar kitu? Rengtis šį megztinį ar kitą. Ir vaikui pasirinkus, taip ir padarykite.
2. Yra dalykų, kur ribos būtinos
Kur negalima rinktis, ten turi būti ribos. Pavyzdžiui, kai kalbame apie apie valgymą, mamai negali kilti klausimas: „Valgysi šiandien ar ne?“.Šiuo atveju užtenka sakyti: „Einame valgyti“. Kur negalima rinktis, turi būti griežtas NE, o kur galima rinktis, ten galima.
3. Ramybės, tiktai ramybės
Jeigu matote, kad reikalai krypsta į blogąją pusę, galima isterija, kritimas ant grindų, geriausia pasakyti: “Kai tu nusiraminsi, ateisi ir pasakysi, ko nori“. Į isteriją stengtis reaguoti ramiai, nesureikšminti jos. Apkabinti, atsakyti meile ir gerumu, net jei vaikas priešinasi.
4. Užbėgti įvykiams už akių
Kitas svarbus dalykas – prevencija. Geriau prieš tai pagalvoti apie galimas situacijas, pakalbėti su vaiku, o ne paskui kovoti su susierzinusiu ir supykusiu vaiku. Jeigu matote, kad vaikas susinervina, pradeda erzintis, gali kilti konfliktas, geriau iš karto išeiti iš tos vietos.
Nes vaikas reaguoja į bet kokius dirgiklius, kai vaikas susierzinęs, jis dar labiau reaguoja. Jei parduotuvėje vaikas kažko užsimano ir susierzina, geriau išeiti iš tos parduotuvės nieko nenusipirkus, negu laukti, kol kils didelis konfliktas.
Ar Jūsų namuose trejų metų krizė buvo pastebima? O gal praėjo nepastebėta?