Medikai pastebi, kad kartais atėję tėvai linkę nuslėpti tiesą - pavyzdžiui, gėdijasi pasakyti, kad jų vaikas nukrito ar užsigavo. Tačiau žinoti, kada ir kaip viskas buvo, labai svarbu.
Konsultuoja „Northway“ gydytoja, vaikų neurologė Gražina Brusokienė.
Bijosi artimųjų reakcijos
Nors ir žinome, kad be nusiritinimo nuo lovos, vežimėlio, kėdutės, neužauga, kone, kiekvienas vaikas, vis tiek jaučiame gėdą, kai taip nutinka. Juk, rodos, buvome atidžios, žinojome apie tai, kaip būna kitiems, bet širdyje visada pagalvojame: „Kam jau kam, bet man taip nenutiks“.
Vaikų neurologė Gražina Brusokienė sako, kad gali būti taip, kad namuose kūdikį prižiūrėjusi mama, kai mažylis netyčia nusiritena ar nukrenta, bijo savo vyro ir gali jam nepasakyti, kas atsitiko:
„Arba būna, kad tokia nelaimė nutiko močiutei, prižiūrinčiai anūkėlius, močiutė ypač jautri, ir gali bijoti vaikams pasakyti. Nereikia bijoti, būtina pasakyti tiesą, kas atsitiko namuose, ir atvykus į ligoninę negražinti situacijos. Svarbu pasakyti, nuo kur tiksliai nukrito vaikas, kas buvo jam nukritus, kokia vaiko reakcija - ar verkė, vėmė, ar buvo traukuliai.
Traukuliai – tai kai trūkčioja galūnės (rankytės, kojytės). Visa informacija labai svarbi, kad gydytojai žinotų, kokius tyrimus daryti ir kaip stebėti vaiką. Nuo to priklauso sėkminga pagalba vaikui“, – sako gydytoja.
Ar esate susidūrę su panašia problema?
