Tiek nedaug tereikia, kad širdis dainuotų...

Kai buvau dar mokyklinukė, niekada nesuprasdavau, kodėl per visus renginius mokykloje, kur dalyvaudavau ir aš, mama dažnai verkdavo.

Žinoma, matydavau kaip graudinasi ir kitų draugų mamos, kai jų vaikai deklamuodavo eilėraščius, grodavo ar dainuodavo.

Grįžusi namo mamos dažnai klausdavau, kodėl taip yra. Ko jos ten graudinasi visos? Mama atsakydavo vis tą patį: „Kai užaugsi – suprasi pati“.

Dabar – kai esu dviejų nuostabių vaikučių mama – suprantu. Ir prisimenu tą pirmąjį kartą, kaip pati susigraudinau. Mano dukrytės darželyje vyko šventė Motinos dienai. Prisimenu, dukrytė vos kelis žodelius tarė ir aš jau verkiau.

Atrodo, kiekvienas žodis, kiekviena jos šypsena skirta būtent man.

Apsidairiusi pamačiau, kad esu sugraudinta ne viena. Verkė ir kitos mamytės. Ašarėles braukė ir nuo vaikučių paslėpti bandė jų auklytės, kurios būtent ir paruošė tuos eilėraštukus.

Ir atrodo, kartais ir pykstamės ir neišgirstam viena kitos, bet tiek nedaug reikia, kad širdis dainuotų. Užtenka kelių eilėraščio posmelių, kuklios šypsenos ir pasijaučiu pačia laimingiausia mama žemėje.

Dabar mažoji nedeklamuoja, bet groja fortepionu. Po pusės metų pertraukėlės jos pamokėlėje dalyvavome ir mes su Augustu. Buvo be galo gražu klausyti, kaip groja kartu su mokytoja. Bet kai užgrojo viena, pajutau, kaip vėl kaupiasi ašaros.

Ir visuose renginiuose, kur dalyvauja mano dukra, braukiu ašarą, kaip ir mano mama braukdavo manuosiuose.

Mama Rima