Esu Tėtis Darius. Turiu du pačius nuostabiausius, vienas kitą mylinčius ir dažnai besišypsančius berniukus. Apie tai, kad noriu būti tėčiu pagalvodavau dar vaikystėje žiūrėdamas į kitus vaikus: kaip jie žaidžia su savo tėčiais, vaikšto po parkus, važinėjasi dviračiais ir tiesiog leidžia laiką kartu. Žiūrėjau į tuos vaikus su pavydu, nes aš, nors ir turėdamas tėtį , neturėjau jo laiko skirto man. Būtent tada aš pasakiau sau, kad kai užaugsiu, būsiu pačiu geriausiu tėčiu, besąlygiškai dovanosiu savo laiką savo vaikams suprasdamas, kad tai geriausia, ką galiu jiems duoti. Dievas man dovanojo savybę suvokti, kad svarbiausias dalykas, ką galiu duoti savo vaikui, tai ne dovanos ar kiti materialūs daiktai, o būtent laikas. Gimus pirmajam sūnui aš pradėjau tesėti sau duotą pažadą. Vyresniajam yra 8 metai, jis gimęs pavasarį. Sužinojus, kad žmona laukiasi, gyvenime atsirado dar daugiau spalvų ir norėjosi tiesiog bėgti bei garsiai iš džiaugsmo šaukti, kad jau greitai pasaulį išvys tas, kuriam aš dovanosiu save ir savo laiką, kad tai bus žmogutis, kuriam daviau pažadą dar net neužsimezgus jo gyvybei. Nors tą dieną lijo lietus, mano diena buvo pati giedriausia iš visų mano gyvenime ir su džiaugsmo kupina širdimi aš galėjau tarsi mažas vaikas taškytis baloje taip išreikšdamas savo laimę. Šį jausmą savyje aš išsaugojau visą nėštumo laikotarpį būdamas kantrus besilaukiantis tėtis, net ir tada, kai tiksliai nesuprasdavau, kas vyksta su mano vaiko mamos svyruojančiomis nuotaikomis ir besikeičiančiu kūnu. Kai būdavo sunku, aš apsišarvuodavau kantrybe prisimindamas vieno žmogaus pasakytą istoriją apie žydus ir jų pagarbą moterims, kai žydas vesdamas žmoną pas gydytoją tarė : „Gydytojau, mums skaudą koją. Mes prašome jūsų pagalbos“. Nors iš tiesų, koją skaudėjo tik jo žmonai, žydas vartojo žodį „Mes“, todėl ir aš, prisimindamas šią istoriją dažnai vartodavau terminą „mes laukiamės“. Ir nors atrodė, kad esu be galo laimingas laukdamas kūdikio atėjimo, net negalėjau įsivaizduoti, jog ta laimė taps dar didesnė, kai jis ateis į šį pasaulį ir taps mano gyvenimo dalimi. Tą dieną pasikeitė viskas! Mano žmona tapo Mama o aš tapau Tėčui, kuris savo vaiką išvydo pro skruostu riedančias laimės ašaras. Tai jausmas kurio neįmanoma atpasakoti, jį reikia patirti. Tą dieną ne tik supratau, kaip pasikeitė mano gyvenimas, bet ir suvokiau žodžio Mama prasmę visai kitaip, tuomet parašiau trumpą žinutę savo mamai : “Mama, ačiū kad tu esi ir ačiū, kad mane pagimdei”…
Antrasis vaikas buvo didžiausia mano gauta Kalėdinė dovana, kurią prisiminsiu iki pat savo mirties. Jis gimė praeitą rudenį ir aš dėkojau likimui, kad dar kartą galėjau pajusti tą patį nuostabiausią jausmą savo gyvenime, kai laikas sustojo ir galėjau mėgautis kiekvieną tos akimirkos sekunde, galvodamas tik apie jį, tą nuostabų bejėgį kūdikį, kuris į pasaulį atėjo taip greitai, kad aš net nespėjau suvokti to, kas įvyko. Per abu gimdymus labiausiai įsiminė būtent tas jausmas, kai mano širdis prisipildė džiaugsmo ir laimės iki pat viršaus bei aš supratau, kad nuo šiol ta laime ir džiaugsmu privalėsiu dalintis su savo vaikais. Nėštumo metu aš kalbėdavausi su juo, dainuodavau, leisdavau jam muziką ir pasakodavau kaip jo laukiu. Sunku apibūdinti save kaip tėtį, tačiau pagrindiniai dalykai, ką stengiuosi duoti savo vaikams, tai meilė, savo pažado tesėjimas (kas benutiktų) ir mano laikas skirtas jiems. Taip aš pildau pažadą sau, duotą vaikysteje. Mano moto yra „Gyvenk taip, lyg ši diena būtų paskutinė“ T.y., duok vaikui tiek, kad nereiktų atsigręžti į vakar ir galvoti, kad kažko nepadariau. Manau, kad su vaiku net nebūtina visą dieną kalbėtis. Kartais, su vyresniu sūnum mes einame prie upės pasedėti. Nors man sunku nusedėti vienoje vietoje bent valandą, tačiau su savo vaiku aš galiu sedėti ir visą dieną. Aš pats nustebau, kad moku tylėti. Jau dabar didžiuojuosi savo vyresniu sūnumi matydamas, kaip jis stipriai myli savo mažajį broliuką ir kaip džiaugiasi tapęs broliu, o tai man yra geriausia dovana. Žinau, kad jei net išeičiau iš šio pasaulio šiandien ar rytoj, aš daviau savo vaikams tai, kas brangiausia – savo laiką.
Šeimoje be kasdieninių buities darbų, kuriuos su žmona darome abu, stengiames papildyti vienas kitą gamindami virtuvėje, skirdami laiko asmeniniams poreikiams ir džiaugdamiesi mažais dalykais, taip rodome pavyzdį savo vaikams. Mano hobis (be muzikos) pataruoju metu tapo laiko leidimas su vaikais, dabar aplink juos sukasi mano gyvenimas ir jie yra tai, kas mus verčia dar labiau judėti pirmyn ir tobulėti kartu su jais.
Jei vaikas jūsų kažko klausia,niekada jam nesakykite “tu dar per mažas tai žinoti”. Jei jo galvelėje atsiranda toks klausimas, žinokite, kad jis jau pasiruošęs gauti atsakymą į tą klausimą. Aš suvokiu, kad mano vaikas auga ir stengiuosi augti kartu su juo bei esu pasiruošęs atsakyti į visus jo klausimus. Negaliu ir nenoriu savęs lyginti su kitais tėčiais, negaliu teigti, kad esu geriausias tėtis, nes manau, į šį klausimą galėsiu atsakyti, kai užaugs mano vaikai, tačiau jau dabar žinau kad stengiuosi būti geras tėtis savo vaikams, būsiu nuoširdus ir supratingas jiems. Neturiu tikslo tapti turtingu, mano tikslas yra nugyventi savo gyvenimą prasmingai ir palikti prasmingus prisiminimus apie save savo vaikų širdyse. Prasmingas laiko leidimas, nuoširdumas ir supratingumas: būtent šias vertybes ir noriu perduoti savo vaikams.
